Simboliai XIV a. juvelyrikoje
Kiti laikai – kiti ornamentai
Europiniame kontekste priešistoriniai papuošalai, jų savitos formos ir dekoro elementai – vienas esminių elementų, iliustruojančių savitą baltų kultūrą.
“
XIV amžiaus papuošalų simbolikoje šimtametes baltų tradicijas keitė europinės, miestietiškos civilizacijos mada.
Viduramžiais, kai susikūrė valstybė ir plito krikščioniška pasaulėžiūra bei nyko tarpgentiniai kultūriniai skirtumai, juvelyrinių dirbinių tipai ir jų puošyba etninėse baltų žemėse suvienodėjo. XIV amžiaus papuošalų simbolikoje šimtametes baltų tradicijas keitė europinės, miestietiškos civilizacijos mada. Juvelyrai, anksčiau tenkinę tradicinius vietinių bendruomenių poreikius, dabar dirbo kultūrinėms naujovėms imlesnei rinkai. Baltų juvelyrikoje atsirado daug naujų, platesniam kultūriniam kontekstui būdingų motyvų. Dalį jų galima sieti su krikščioniškais simboliais. Tačiau nežinia, kaip juos suvokė tuomet lietuviškai kalbančio kunigo nematęs juvelyrinio dirbinio savininkas.
Nors archeologo Eugenijaus Svetiko monografijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.“ teigiama, kad trys kur nors iškalti spurgeliai simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę, penki taškeliai – penkias šventąsias Jėzaus žaizdas, o „Apokalipsės žvėries skaičius 666 labai aiškiai pavaizduotas šešiakampėje… segėje“, tačiau, ką iš tiesų vienas ar kitas motyvas simbolizavo to meto bendruomenės pasaulėjautoje, tyrėjų nuomonės neretai išsiskiria.
Papuošti ir paženklinti
Simbolių ir ornamentų įvairove stebina XIII–XIV a. Kernavės kapinyne aptikti apgalviai (vainiko pavidalo moterų galvos papuošalai). Tokio plataus vaizduojamų motyvų spektro kitose papuošalų grupėse nerasime.
Įdomybė
Tikėtina, kad posakis „ant kaktos parašyta“ susijęs su tradiciniais baltų galvos papuošalais „apgalviais“, kurie buvo suprantami kaip jų nešiotojos šeiminės, socialinės ar turtinės padėties išraiškos forma.
Plokštelinės segės dažniausiai ornamentuotos vingiuotu augaliniu motyvu arba vėliau – taškelių bei „saulučių“ kombinacijomis. Rombiniai kabučiai puošti įvairiais išmuštų spurgelių variantais, dažniausiai sudarančiais kryžių. Žiedai praplatinta priekine dalimi taip pat turi tik tris puošybos variantus: du trikampiai, įvairios įstrižo kryžiaus variacijos arba saulutės. Tuo tarpu apgalvių plokštelių simbolika įvairesnė. Apgalviai buvo dėvimi ant kaktos, visada matomoje deklaratyvioje vietoje. Įvairiose epochose galvos danga buvo suprantama kaip jos nešiotojos šeiminės, socialinės ar turtinės padėties išraiškos forma.
Perimtų simbolių „kalba“
Kernavės apgalvių plokštelėse dominuoja augaliniai motyvai. Dažniausiai sutinkamas simbolis – palmetė. Palmetės (gyvybės medžio, nešančio vaisius) vaisingumo simbolis buvo populiarus Bizantijos monumentaliajame mene, dažnai sutinkamas ant XI–XIII a. slaviškų juvelyrinių dirbinių – antsmilkinių, vadinamų koltais, apyrankių, diademų.
“
Dėl daugelio to meto simbolių interpretacijų mokslininkai diskutuoja.
Palmetė galėjo būti suprantama ir kaip gyvybės medžio – pasaulio modelio simbolis. Pasitelkę vaizduotę tame pačiame simbolyje galime įžiūrėti ir antropomorfinę (gal moters) figūrą, ir stilizuotą heraldinės lelijos simbolį, ir gal dar ką nors. Dėl daugelio to meto simbolių interpretacijų mokslininkai diskutuoja.
Vienas Kernavės apgalvis dekoruotas heraldinės lelijos simboliu. Lelijos ženklas, kartais vadinamas „prancūziškąja lelija“, žinotas visoje Europoje ir naudotas heraldikoje. Kaklo apvaros iš sidabrinių heraldinės lelijos pavidalo kabučių gamintos LDK mieste Naugarduke. Jų rasta ir Kernavėje. Šiuo ženklu ornamentuotų beržo tošių aptikta tyrinėjant XIII–XIV a. kauladirbio sodybą Pajautos slėnyje. Lelijos simbolį kernaviškiai žinojo.
Vieno apgalvio plokštelėje galime įžvelgti ne tik simbolį, bet ir siužetą. Plokštelės centre dominuoja vertikali figūra, primenanti medį iškeltomis šakomis, kurio abiejose pusėse yra po vieną „S“ formos simbolį. Kompozicinis plokštelės piešinio sprendimas primena stilizuotą „žengimo dangun“ simbolį. Centre galima įžvelgti žmogaus iškeltomis rankomis figūrą, kurią tempia du sparnuoti mistiniai gyvūnai. Toks Aleksandro Makedoniečio „žengimo dangun“ vaizdinys, žinotas Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, slavų papuošalų ornamentikoje įgavo kitą prasmę. Pasak rusų archeologų, jis buvo suvokiamas kaip pagoniško, duodančio (deus dator) saulės dievo Dažbog simbolis. Neaišku, ką šioje plokštelėje įžvelgė jos turėtoja XIV a. Kernavėje.
Tarp pagonybės ir krikščionybės
Poroje apgalvių matome įstrižo kryžiaus (su skersinukais ant kiekvienos kryžmos) motyvą; vieno apgalvio plokštelėse iškaltos svastikos. Vargu, ar kryželiais dekoruotas plokšteles galima sieti su krikščioniška simbolika. Kryžius (ypač besisukanti jo versija – svastika) buvo ir pagonių soliarinis simbolis. Kernavėje juo buvo dekoruojami žiedai, svastikos formos apkalai.
“
Kryžius buvo ir pagonių naudotas simbolis.
Šis simbolis aptiktas ir ant buities rakandų – įrėžtas ližėje, įspaustas puodo dugne.
Naujas baltų metalo plastikoje simbolis – liūtas. Dviejų Kernavės apgalvių plokštelėse buvo iškaltas liūtą primenantis stilizuotas žvėris, pariestomis priekinėmis kojomis, iškelta uodega. Liūto simbolinė prasmė vietos juvelyrams turėjo būti žinoma. Šį simbolį matome ant piniginių apkalų, aptinkamų Lietuvos senkapiuose. Liūtas puikuojasi ir vienoje pirmųjų, kaip manoma, Jogailos kaldintų monetų reverse.
Paminėti ne visi XIV a. LDK juvelyriniuose dirbiniuose sutinkami simboliai rodo ženklias to meto visuomenės kultūros permainas, kurias įtakojo krikščioniškos, europinės, miestietiškos civilizacijos.
Gintautas Vėlius
