Garsiausias Talmudo komentatorius Rytų Europoje – Vilniaus Gaonas
Anksti atsiskleidęs genialumas
Būsimasis Vilniaus Gaonas – rabis Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797 akronimas Hagra, nuo ha-Gaon Rabi Elijahu) gimė Selcų miestelyje, netoli Brastos. Jo šeima turėjo betarpiškų ryšių su Vilniaus bendruomene, iš kurios buvo kilę jo proseneliai – iškilūs rabinai.
“
Vilnius tuo metu dirbę geriausi Talmudo komentuotojai septynmetį berniuką pripažino genealiu (hebr. iluj).
Rabis Elijas Vilniuje praleido didžiąją gyvenimo dalį (išskyrus kelerius metus, kai studijavo ir gyveno uošvio namuose Kėdainiuose). Jis, dažnai net nuo šeimos atsiribojęs, asketiškoje aplinkoje gilinosi į Talmudą (sklido pasakojimai apie prie knygų palinkusį rabį Eliją, kuris, norėdamas išlikti darbingas, kojas merkdavo į šalto vandens dubenį). Vilnius tuo metu dirbę geriausi Talmudo komentuotojai septynmetį berniuką pripažino genealiu (hebr. iluj). Vilniuje rabis Elijas nedideliam mokinių rateliui skleidė savo požiūrį, dalijosi išmintimi; čia gyvendamas, neužimdamas oficialių pareigų, jis tapo labiausiai pripažintu LDK gimusiu judaizmo mokovu, garsiausiu iš Rytų Europos kilusiu Talmudo komentatoriumi. Rabio Elijo autoritetas buvo pripažįstamas besąlygiškai, o ir jis ne itin ieškojo kompromisų. Šią būdo savybę gerai atskleidžia jo požiūris į galimą religinių judaizmo priesakų švelninimą, jo santykis su studijuojamais ir interpretuojamais religiniais tekstais bei siūlomi įvairių klausimų sprendimai ar veiksmai, kilus chasidizmo judėjimui (hebr. chasid – dievobaimingas; chasidizmas – XVIII a. Rytų Europoje pradėjusi plėtotis judaizmo atšaka, kuri bandė išjudinti senosios judaizmo tradicijos pamatus).
Mokinių surinktas Gaono palikimas: nuo religinių tekstų iki trigonometrijos
Vilniaus Gaonas niekada nesirūpino savo darbų skelbimu, rašytinį jo palikimą po mirties tvarkė jo sūnūs, žentai ir artimiausi mokiniai. Jie girdėjo Vilniaus Gaono žodžiu sakomus pasvarstymus, dalyvavo diskusijose su juo ir fiksavo reiškiamas mintis. Jo amžininkai teigė, kad, rabiui Elijui esant gyvam, nei vienas jo darbas nebuvo išspausdintas, nei vienas nebuvo jo parašytas.
“
Vilniaus Gaoną, kaip autorių, ortodoksai žydai vertina ir šiandien – iki šiol Babilono Talmudas spausdindamas su rabio Elijo komentarais.
Ši aplinkybė, o ir tai, kad jo rankraščių perrašinėtojai ir leidėjai neretai klaidingai interpretavo Gaono paliktas pastabas (o daug jų rabis Elijas lakoniškai užsirašydavo sau, neplanuodamas skelbti), apsunkina šio palikimo supratimą ir pristatymą. Vilniaus Gaonui priskiriami darbai yra skirtingų sričių, tad nėra lengva pasakyti, kuri jo autorystei priskirta knyga yra svariausia, turinti didžiausią poveikį. Kiekvienam Gaono darbui (kelias dešimtis siekiantis jų skaičius nėra tikslus) svarbos suteikia jį sukūrusiojo autoritetas. Tarp Gaono darbų yra ir Torai (Sefer Aderet Elijahu, hebr. Elijo šlovė, Halberštadtas, 1859), ir teorinei kabalai (Sifra De-tseniuta, hebr. Nuolankumo knyga, Vilnius, 1913) skirtų veikalų, ir hebrajų kalbos gramatika Dikduk Eliyahu (hebr. Elijo gramatika, Vilnius, 1844) bei geometrijos ir trigonometrijos vadovėlis (Ayl meshulash, hebr. Trikampis, Vilnius, 1835). Gaono domėjimosi pasaulietiniais mokslais nereikėtų sureikšminti kaip išskirtinio polinkio, nors šiomis disciplinomis mažai domėjosi jo gyvenamo laiko žydai. Tai buvo praktinių paskatų nulemtas domėjimasis, leidęs geriau suprasti judaizmo religinius tekstus. Rabis Elijas buvo kritinių Talmudo studijų pradininkas, užsibrėžęs pagal gretutinius šaltinius identifikuoti ir atkurti pakitusias šio judaizmo teksto vietas. Nepaisant siekio atkurti ir įtvirtinti neiškraipytą Šventojo Rašto mintį, Gaono, sukūrusio ir taikiusio savą religinių tekstų aiškinimo metodą, pažiūros liko tradicinės. Vilniaus Gaoną, kaip autorių, ortodoksai žydai vertina ir šiandien – iki šiol Babilono Talmudas spausdindamas su rabio Elijo komentarais.
Vilniaus Gaonas: asmuo ir simbolis
Net tarp savo religingų amžininkų rabis Elijas buvo kraštutinis religinis fanatikas, atsiribojęs nuo daugeliui įprastų kasdienių veiklų, paisęs visų priedermių, kurios, jo įsitikinimu, ir sudarė žydiškumo esmę.
Įdomybė
Apie „Lietuvos Jeruzalės“ simbolio, garsiausio Talmudo komentatoriaus Vilniaus Gaono mokytumą plito pasakojimai. Esą prie knygų palinkęs rabis Elijas, norėdamas išlikti darbingas, kojas merkdavo į šalto vandens dubenį.
Toros studijas Vilniaus Gaonas vertino kaip didžiausią, svariausią micvą (hebr. įsakymas, prievolė). Jam atrodė būtina laikytis visų Talmudo epochos priesakų, net jei jų vykdymas yra negalimas ar komplikuotas dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.
Vilniaus Gaono biografijoje realūs jo gyvenimo faktai yra susipynę su legendomis ir savitomis jo veiksmų bei sprendimų interpretacijomis. Jo asmenybei ir palikimui yra skirta daug mokslinių ir populiarių knygų. Gaono įvaizdžiu, jam priskirtomis mintimis ir veiksmais naudojosi įvairūs judėjimai. Štai sionistai, remdamiesi rabio Elijo kelione į Izraelio žemę (1740–1745), skelbė jį buvus pirmuoju sionistu. Šiandien vertinant Vilniaus (o ir Lietuvos) reikšmę Lietuvos ir pasaulio žydams, Vilniaus Gaonas yra tapęs ryškiausiu vietos žydų dvasinio gyvenimo, jo pasiekimų ir bendruomenės reprezentantu – pagrindiniu ir žinomiausiu „Lietuvos Jeruzalės“ simboliu, telkiančiu apie save ir kitas dvasinio gyvenimo reikšmes.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
