Kornelijaus ir Kotrynos meilės istorija Pilies gatvėje
Kur žmonės, ten kvapai ir garsai, meilė ir visokiausi nesusipratimai, dainos ir muštynės, barniai ir svajos apie gražesnį gyvenimą. Likimo ironija: senųjų laikų kasdienybė, bene labiausiai dominanti šiuolaikinį žmogų, išnyko kaip dūmas. Dėl rašytinių liudijimų stokos beveik nežinome kaip gyveno ir bendravo Vilniuje XIV ir XV a. gyvenę žmonės. Tiršta migla ima sklaidytis įžengus į XVI a., o persikėlus į XVII a. prieš mūsų akis jau iškyla ne vien pavieniai individai, bet ir giminės, klanai, ištisos kaimynų bendrijos.
Laiškai ir kiti istoriniai dokumentai leidžia rekonstruoti vieną XVII a. meilės istoriją.
Pasiturinčių miestiečių atžalos
Vilniuje, Pilies gatvėje, gyveno du jaunuoliai – Kornelijus ir Kotryna. Jų namai buvo visai šalia: Kornelijaus – Pilies g. 20, o Kotrynos – Pilies g. 13.
“
Kornelijus II Vinholdas, gimęs 1600 m., buvo turtingo ir įtakingo pirklio Kornelijaus I Vinholdo sūnus. Jo tėvas į Vilnių persikėlė iš Nyderlandų. Kotrynos Gibelytės (gimimo metai nežinomi) tėvas irgi buvo garbus žmogus – Vilniaus burmistras, kilęs iš vokiškų žemių.
Kornelijus II Vinholdas, gimęs 1600 m., buvo turtingo ir įtakingo pirklio Kornelijaus I Vinholdo sūnus. Jo tėvas į Vilnių persikėlė iš Nyderlandų. Kotrynos Gibelytės (gimimo metai nežinomi) tėvas irgi buvo garbus žmogus – Vilniaus burmistras, kilęs iš vokiškų žemių.
Kažin kurią dieną Kornelijus ir Kotryna krito vienas kitam į akį, tačiau romantiška idilė truko neilgai ir porelei teko sudėtingų išbandymų.
Mat Vinholdai rūpinosi kaip įmanoma geresniu savo sūnaus išsilavinimu, todėl jį, baigusį pradinę Vilniaus kalvinistų mokyklą, išsiuntė į užsienį – į „piligriminę kelionę per mokyklas“. Dėl to vos keturiolikos metų sulaukęs Kornelijus 1615 m. tapo Marburgo universiteto studentu, kitąmet studijavo Bazelio universitete, o vėliau gyvenimo universitetų keliai nuvedė jį į Amsterdamą (1620 m. vasarą) ir Paryžių (1621 m. pavasarį).
Laiškai į Vilnių
Kornelijus nepamiršo Kotrynos. Jis bus parašęs jai visą pluoštelį laiškų, bet mūsų dienas pasiekė tik du jo laiškai į Vilnių savo pusbroliui. Matyt stengdamasis apsisaugoti nuo nepageidaujamų smalsių akių abu laiškus savotiškai užšifravo: iš Amsterdamo rašė lenkiškai, o adresatą nurodė vokiškai, o iš Paryžiaus – atitinkamai vokiškai ir prancūziškai.
Ką pusbroliui rašė Kornelijus? Teiravosi apie tėvų ir giminaičių sveikatą, pasakojo apie baliukus, kuriuose teko dalyvauti, ir siuntė linkėjimų savo mylimai Kotrynai. Štai tokiu barokiniu stiliumi: „Kuo stipriausiai prašau atsidėkojant Jos Malonybei Panelei Kotrynai perduoti nuo manęs gilų nusilenkimą ir kuo uoliausiai perduoti mano nuoširdžiausią pasitarnavimą siekiant Jos Malonybės malonės ir draugystės. O jeigu kada pasitaikytų tinkamas laikas ir proga, prašau nepamiršti Jos Malonybei perduoti mano apkabinimą su pabučiavimu […].“
Rašydamas šį laišką Kornelijus buvo jau dvidešimtmetis, taigi savo simpatijos turėjo nematyti kokius šešerius metus.
Vilniuje atsirado konkurentas
Ką pusbroliui rašė Kornelijus? Teiravosi apie tėvų ir giminaičių sveikatą, pasakojo apie baliukus, kuriuose teko dalyvauti, ir siuntė linkėjimų savo mylimai Kotrynai. Štai tokiu barokiniu stiliumi: „Kuo stipriausiai prašau atsidėkojant Jos Malonybei Panelei Kotrynai perduoti nuo manęs gilų nusilenkimą ir kuo uoliausiai perduoti mano nuoširdžiausią pasitarnavimą siekiant Jos Malonybės malonės ir draugystės. O jeigu kada pasitaikytų tinkamas laikas ir proga, prašau nepamiršti Jos Malonybei perduoti mano apkabinimą su pabučiavimu […].“
Rašydamas šį laišką Kornelijus buvo jau dvidešimtmetis, taigi savo simpatijos turėjo nematyti kokius šešerius metus.
Vilniuje atsirado konkurentas
Praėjus beveik metams, 1621-ųjų pavasarį, iki Paryžiaus atsirito iš Vilniaus sklindančio pavojaus aidas. „Kaip suprantu iš Jūsų laiško, – rašo Kornelijus savo pusbroliui – pono Gibelio duktė jau pusiau sužadėta su ponu Simonu Engelbrechtu ir jūs leidžiate suprasti, kad jei aš dar ilgiau nepasirodysiu, man neliks jokios merginos.“
“
Sprendžiant iš visko, Dievas ilgai nedelsė su patarimu, tad Kornelijus suskubo grįžti į Vilnių ir po metų, 1622-aisiais, susituokė su mylimąja Kotryna.
Simonas Engelbrechtas irgi gyveno Pilies gatvėje ir jį, suprantama, viliojo vedybos su turtinga gražuole. Tačiau į nerimastingą žinią Kornelijus pusbroliui atsakė gana kietai – galbūt todėl, kad negalėjo tiesiogiai kovoti su konkurentu, o galbūt norėdamas pademonstruoti, kad nėra iš kelmo spirtas: „Man visai nerūpi, jei vienas ar kitas šiuo atveju norėtų man pakenkti ar iškrėsti kokį bjaurų pokštą. Ir jei taip būtų, kad [Vilniuje] nebūtų [man tinkamos] merginos, yra daug kitų vietų, kur ją galima susirasti. O aš, kuris dabar esu kelionėje, dėl to labai nesijaudinu, o kai ateis laikas, Dievas patars ką daryti.“
Sprendžiant iš visko, Dievas ilgai nedelsė su patarimu, tad Kornelijus suskubo grįžti į Vilnių ir po metų, 1622-aisiais, susituokė su mylimąja Kotryna.
Ir meilė, ir išskaičiavimas
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais (XVI–XVIII a.) planuojant vedybinį gyvenimą tėvų valia lemdavo kur kas daugiau negu dabar. Šaltai įvertinti jaunikio ir jaunosios turtinę galią atrodė savaime suprantama. Valstybinė socialinės paramos sistema neegzistavo, tad žmonės dažniausiai tuokdavosi tik aiškiai žinodami iš ko, kur ir kaip gyvens. Tiesa, romantiniai aspektai irgi būdavo svarbūs, o lemiamą žodį, nepaisant tėvų ir giminaičių išskaičiavimų, tardavo sūnūs ir dukros.
“
Valstybinė socialinės paramos sistema neegzistavo, tad žmonės dažniausiai tuokdavosi tik aiškiai žinodami iš ko, kur ir kaip gyvens. Tiesa, romantiniai aspektai irgi būdavo svarbūs, o lemiamą žodį, nepaisant tėvų ir giminaičių išskaičiavimų, tardavo sūnūs ir dukros.
Kornelijus ir Kotryna įsikūrė Vinholdų namuose (Pilies g. 20). Sprendžiant iš archyvuose išlikusio jų aprašo, pora gyveno turtingai ir, kiek anuomet buvo įmanoma, patogiai. Name buvo iš Žemutinės pilies atvestas vandentiekis, atskira virtuvė, patalpos tarnams, kamaros, sandėliai su keltuvu, vyno rūsiai. Šeimininkų kambarius šildė koklinės krosnys, o langai švietė venecijietišku stiklu. Vinholdai buvo apsišvietę žmonės, kaupė giminės archyvą ir biblioteką.
Vedybinis gyvenimas Kornelijui ir Kotrynai padovanojo 5 vaikus, bet tik vienas jų (vyriausias sūnus Jokūbas) pergyveno savo tėvus. Kornelijus II Vinholdas mirė sulaukęs vos 38-erių (1638), o Kotryna Gibelytė amžinybėn iškeliavo maždaug 1644-aisiais.
Nežinia kodėl, bet Pilies g. 20 vėliau vis apsilankydavo mūzos. XVIII a. čia veikė Kilmingųjų kolegija, o XX a. antrojoje pusėje čia nesuskaičiuojamus kiekius kavos, arbatos ir stipresnių gėrimų išgėrė ir debesis dūmų į orą paleido Vilniaus universiteto studentai ir kiti „Vaivos“ kavinės lankytojai.
Darius Baronas
