Valstybės archyvas – privačiuose namuose

Jokūbas Moras buvo turtingas Vilniaus auksakalys. Jis turėjo puikų didelį namą Vilniaus centre, dabartinėje Didžiojoje gatvėje, nr. 19. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas Vaza 1629 m. paskelbė privilegiją, kurioje, be kita ko, numatyta keistoka prievolė, jei vertinsime šių laikų žvilgsniu: Jokūbas Moras turėjo savo namuose saugoti dalį Lietuvos Metrikos.

Tai pirmasis žinomas tokio pobūdžio dokumentas, susijęs su senųjų Lietuvos raštų archyvu. Netrukus panašių privilegijų atsirado daugiau: 1636 m. balandį ją gavo vilnietis Jonas Kliučata (gyvenęs dabartiniame Didžiosios gatvės name nr. 13), o tų pačių metų gruodį – jo kaimynas Grigalius Kolzanovskis (Didžioji gatvė, nr. 11). 

Žinoma ir daugiau tokio tipo dokumentų. Visų jų „adresatai“ tapo archyvų saugotojais.

Lietuvos Metrikos knygos Nr. 7 nugarėlė.

Lietuvos Metrikos knygos Nr. 253 lapas 31.

Dalis knygų iškeliavo į privačius namus

Toks sprendimas buvo iš dalies priverstinis, nes Žemutinėje pilyje LDK kanceliarijos archyvui paprasčiausiai ėmė stigti vietos.

XVI a. pabaigoje LDK kanclerio Leono Sapiegos nurodymu buvo perrašytos visos anuomet turėtos Lietuvos Metrikos knygos. Per daugelį metų jos susidėvėjo, todėl raštininkai nukopijavo dokumentus iš senųjų knygų ir suformavo naują archyvą. Jį sudarė maždaug 150 tomų. Būtent juos, tiksliau – jų dalį, turėjo saugoti minėtieji garbūs Vilniaus piliečiai.

Jų namai, eilinių anų laikų vilniečių supratimu, buvo ypatingi – mūriniai, o ne mediniai. Pirmuose aukštuose veikė parduotuvės, kiemuose buvo įrengti sandėliai, viršuje – gyvenamieji kambariai. Beveik visuose namuose visiškai legaliai veikė alkoholio daryklos – tai nurodyta valdiškuose namų aprašuose.

Skrynia-seifas XVI-XVII a. Tokio tipo skryniose XVI-XVII a. buvo laikomi pinigai, dokumentai ir brangenybės. Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Lietuvos Metrika – kas tai?

Tai didžiulis senosios Lietuvos dokumentų rinkinys, kurį šiuo metu sudaro 665 knygos. Tai įvairiausi raštai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos: žemių, titulų ir pareigų skyrimo privilegijos, teismų sprendimai, diplomatinė medžiaga, iždo dokumentai, turto inventoriai, testamentų įrašai, laiškai ir pan.

Ankstyviausias Metrikos dokumentas siekia 1367 m. – tai kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio sutartis su Livonija. Vėlyviausi dokumentai rašyti XVIII a. pabaigoje.

Ankstyviausias Metrikos dokumentas siekia 1367 m. – tai kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio sutartis su Livonija. Vėlyviausi dokumentai rašyti XVIII a. pabaigoje. 

Kai besibaigiant XVIII a. Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta ir jos neliko žemėlapiuose, Lietuvos Metrika (834 knygos, 14 bylų kartono dėžėse ir 16 ryšulių kitų dokumentų) atiteko Rusijai ir atsidūrė Sankt Peterburge. Ten senosios Lietuvos valstybės archyvas buvo barbariškai išskaidytas. Lietuvai iki šiol nepavyko atgauti Lietuvos Metrikos knygų, tik jų kopijas mikrofilmų pavidalu.

Vilniaus miestiečiai XVI a. pab. Iš Vilniaus vaizdas. Fransas Hogenbergas (Frans Hogenberg, apie 1535–1590), iš Georgo Brauno (Georg Braun, 1541–1622) knygos Urbium praecipuarum totius mundi, Kelnas, 1581. Popierius, spalvintas vario raižinys, 56 x 43 cm. Inv. Nr. VR-202. © Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Fotografas Vytautas Abramauskas.

Pirmoji Metrikos kelionė – iš Trakų į Vilnių

XIV a. antrojoje pusėje tuomet dar tik besiformuojantis archyvas saugotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pilyje Trakuose.

Nuo XIV a. formuota Lietuvos Metrika neturėjo vienos saugojimo vietos. Ji nuolat keliavo paskui kanclerius ir kitus kanceliarijos pareigūnus. XIV a. antrojoje pusėje tuomet dar tik besiformuojantis archyvas saugotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pilyje Trakuose. Jos iždinėje buvo laikomi svarbių dokumentų originalai ir sutartys su užsienio valdovais. Dokumentai, kartu su kitais vertingais daiktais, būdavo sudedami į skrynias arba maišelius.

Nuo XVI a. pirmosios pusės LDK valstybinių dokumentų originalai (o vėliau ir kanceliarijos bei iždo knygos) saugoti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Prireikus svarbių dokumentų, jie būdavo kopijuojami, o kopijos registruojamos – taip formavosi dokumentų nuorašų knygos. Be to, į pilies iždinę patekdavo Vilniaus vaivadų pilies teismo ir LDK maršalkų teismų knygos, kiti ne valdovo kanceliarijoje surašyti dokumentai.

Metrikos knygas saugojo Vilniaus elitas

LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos portretas. Autorius Peter Danckerts de Rij. Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus. Viešo naudojimo.

Žinomos šešios XVII a. valdovų privilegijos, susijusios su Lietuvos Metrikos saugojimu Vilniaus piliečių namuose. Buvo pasirenkami prestižiškiausiose vietose – Rotušės aikštėje, Didžiojoje ir Stiklių gatvėse – stovintys namai. Juose pakako patalpų, be to, juos buvo įmanoma tinkamai apsaugoti nuo piktadarių ir gaisrų. Namai priklausė miesto elitui – pasiturintiems pirkliams ir amatininkams. Lietuvos Metrikos saugotojus pasirinkdavo LDK kancleriai, pavyzdžiui, Albrechtas Stanislovas Radvila (1623–1656).

Įdomybė

Knygų saugojimas buvo atsakinga, bet ir naudinga pareiga. Mat pasirinktųjų namų savininkai būdavo atleidžiami nuo prievolės apgyvendinti į Vilnių atvykusius svečius, o jų galėjo pasitaikyti kuo įvairiausių – nuo užsienio diplomatų iki dvaro kapelos muzikantų. Šia lengvata, bent formaliai, galėjo naudotis ir namo savininko palikuonys, ir naujieji savininkai, jei namas būtų parduotas.

Tačiau kartais net valdovo privilegijos neužtikrindavo ramybės. Pasakojimo pradžioje minėto namo Didžiojoje gatvėje nr. 11 savininkas Baranovičius 1666 m. teismui įteikė skundą, kuriame nurodė, jog prieš metus jo namą jėga užėmė Trakų pavieto iždininkas Kazimieras Nieciševskis su žmona Ona Grobicka. Jie išlaužė kambarių ir rūsių duris, pagrobė įvairios įrangos ir daiktų. Tarp pavogtų vertybių buvo ir skrynios su Metrikos knygomis.

Raimonda Ragauskienė