Pelenų ir smėlio stebuklas: Paleckių stiklo manufaktūra Vilniuje
Senojoje Lietuvoje aukščiausioji valdžia kartais priimdavo sprendimus, kurie, žvelgiant iš šiandienos, atrodo keistoki – pavyzdžiui, tam tikrą amatininką paversdavo monopolistu. Tokiu būdu XVI a. į vienas rankas buvo atiduota visa vilnietiško stiklo gamyba.
Žmogus, kuriam taip pasisekė, vardu Martynas Paleckis. Jis 1547 m. gavo valdovo Žygimanto Augusto privilegiją, pagal kurią niekas kitas Vilniuje neturėjo teisės nei gaminti stiklą, nei supirkinėti jį iš užsienio pirkių, nei pardavinėti.
Perspektyvus stikliaus amatas
Tapęs stiklo gamintoju ir prekeiviu M. Paleckis pratęsė savo tėvo Jono Paleckio veiklą, kurią šis, savo ruožtu, buvo perėmęs iš Vilniaus vyskupo, irgi Jono (1499–1538). Šis dvasininkas buvo, kaip dabar sakytume, verslios prigimties ir XVI a. pradžioje įkūrė stiklo dirbtuvę.
Tikėtina, kad tai įvyko 1519 metais. Tad pirmosios Vilniuje stiklo manufaktūros istorija pailgėja beveik trimis dešimtmečiais.
Manufaktūra veikė vyskupo žemėse, anapus Vilniaus miesto sienų, prie dabartinio Žaliojo tilto, anuomet vadinto Didžiuoju. Po kelerių metų, 1525 m. lapkričio 4 d., vyskupas perdavė ją „stikliui ir stiklo gamintojui“ iš Lenkijos Jonui Paleckiui.
Įdomybė
Vilnius tapo pirmąja vieta LDK, kur pradėta stiklo gamyba. Paklausa buvo nemenka: mieste gyveno daug turtingų žmonių, atvažiuodavo svečių iš užsienio, čia reziduodavo Lenkijos ir Lietuvos valdovai bei žymiausi šalies pareigūnai.
“
Po kurio laiko (tiksliai nežinoma kada ir kodėl) manufaktūros veikla nutrūko. Kai 1544 m. Žygimantas Augustas atvyko į Vilnių, jo dvaro poreikius tenkino importas: stikliniai indai buvo vežami iš Venecijos, stiklas langams – iš Prancūzijos ir Belgijos.
Vilnietiškoji stiklo manufaktūra buvo viena ankstesnių ir Rytų Europos kontekste. Dabartinės Latvijos teritorijoje, kur gausu kvarcinio smėlio, pirmosios stiklo dirbtuvės atsirado tik penktajame XVI a. dešimtmetyje.
Neaišku, koks buvo pirmosios Vilniaus stiklo dirbtuvės lygis. Veikiausiai čia gamino ne aukščiausios kokybės skaidrų stiklą, o prastesnį – žalsvoko ar gelsvoko atspalvio, beveik neperregimą, dažnai su pelenų priemaišomis. Tokia produkcija buvo įprasta eilinėms dirbtuvėms.
Po kurio laiko (tiksliai nežinoma kada ir kodėl) manufaktūros veikla nutrūko. Kai 1544 m. Žygimantas Augustas atvyko į Vilnių, jo dvaro poreikius tenkino importas: stikliniai indai buvo vežami iš Venecijos, stiklas langams – iš Prancūzijos ir Belgijos. Be to, iš Austrijos buvo importuojamos langų stiklinimui reikalingos medžiagos: geležies skarda, švinas ir alavas.
Amatininkas milijonierius
Nutrūkusią stiklininkystės tradiciją atnaujino Jono Paleckio sūnus Martynas (m. 1588). Jis buvo valdovo dvarionis, jį globojo vienas įtakingiausių LDK aristokratų – Mikalojus Radvila Juodasis.
“
Vilniuje jis turėjo sklypą, kur įsteigė stiklo dirbtuvę ir pasistatė namą, bei mūrnamį prie rotušės. Be to, jam priklausė keli dvarai su daugiau kaip 4500 hektarų žemės.
Užsitikrinęs monopolines teises stiklo rinkoje M. Paleckis tapo evangeliku reformatu ir ėmė sparčiai lipti karjeros laiptais. Augo ir jo turtas. Vilniuje jis turėjo sklypą, kur įsteigė stiklo dirbtuvę ir pasistatė namą, bei mūrnamį prie rotušės. Be to, jam priklausė keli dvarai su daugiau kaip 4500 hektarų žemės.
Savosios stiklo manufaktūros gaminiais ir atvežtiniu stiklu M. Paleckis tikriausiai prekiavo dabartiniame Stiklių gatvės name nr. 5. Ant šio pastato, dar ir XVII a. pradžioje vadinto Paleckio namu, yra atminimo lenta.
Didžiulius turtus susikrovęs M. Paleckis skolino pinigus net pačiam valdovui: jis suteikė didžiulę 6000 auksinų paskolą Steponui Batorui mainais į Eišiškių miestelį.
Vilniečiai nepatenkinti monopoliu
“
Žygimanto Augusto 1547 m. M. Paleckiui suteikta monopolinė privilegija, be kita ko, numatė, kad M. Paleckis atleidžiamas nuo mokesčių. Mainais M. Paleckis įpareigotas tiekti dvarui „kasmet po 200 didelių pūstinių stiklinių ir po kita 200 mažesnių stiklinių“. Parduodamas stiklo gaminius Vilniuje jis privalėjo nustatyti „tinkamą ir padorią“ kainą.
Žygimanto Augusto 1547 m. M. Paleckiui suteikta monopolinė privilegija, be kita ko, numatė, kad M. Paleckis atleidžiamas nuo mokesčių. Mainais M. Paleckis įpareigotas tiekti dvarui „kasmet po 200 didelių pūstinių stiklinių ir po kita 200 mažesnių stiklinių“. Parduodamas stiklo gaminius Vilniuje jis privalėjo nustatyti „tinkamą ir padorią“ kainą.
Tuo liko labai nepatenkinti Vilniaus pirkliai. Jie neteko galimybių legaliai prekiauti stiklu ir jo gaminiais, todėl 1551 m. prašė, kaip dabar sakytume, liberalizuoti rinką. Tačiau valdovas tais pačiais metais patvirtino ankstesnę privilegiją ir net nusprendė „ateityje niekam kitam šiame Vilniaus mieste neleisti turėti kitos stiklo dirbtuvės“. Tikėtina, kad išlaikyti išskirtines sąlygas M. Paleckiui padėjo įtakingųjų Radvilų tarpininkavimas.
Supratę, kad nepajėgs konkuruoti su tokį užnugarį turinčiu M. Paleckiu, vilniečiai iki Žygimanto Augusto mirties (1572) bylų nebekėlė, tačiau Stepono Batoro valdymo metais (1576–1586) vėl stojo į kovą už savo teises. Jų atstovai 1582 m. Varšuvos seime pateikė skundą, kuriame teigė, jog monopolinės dirbtuvės veikla prieštarauja miesto teisėms ir laisvėms.
Pogrindinės prekybos tinklas
Monopolija dažnai skatina „juodąją rinką“. Būtent taip atsitiko Vilniuje, todėl M. Paleckis 1584 m. skundėsi, jog vilniečiai bei „vokiečių, škotų ir kiti atvykėliai“ nuolat pažeidinėja 1547 m. privilegiją „supirkinėdami ir parduodami prūsiškus ir lenkiškus stiklo indus ir taip pat langų stiklą“. Patirtą žalą jis, aiškiai padidinęs, įvertino astronomine 40 tūkst. kapų grašių suma.
Neilgai trukus, 1585 m., Varšuvos seime susitarta, kad Vilniaus miesto atstovai pripažįsta 1547 ir 1551 m. privilegijų teisėtumą, o M. Paleckiui lieka monopolinės teisės, bet tik iki jo ir jo žmonos gyvos galvos. Su tuo M. Paleckis sutikęs, nes jam rūpėję „palikti apie save gerus prisiminimus ir šlovę“.
Įdomybė
Tačiau vilniečiai ir toliau pažeidinėjo susitarimą – nelegali prekyba atvežtiniu stiklu tęsėsi. Įdomu tai, kad teismai neretai priimdavo nuosprendžius miestiečių naudai. Pavyzdžiui, vilniečiai Rudžiai buvo išteisinti, nes vyras prisiekė nežinojęs, jog stiklą perpardavinėjusi jo žmona, o ši teigė nieko negirdėjusi apie draudimą.
Gimęs iš smėlio, pelenų ir ugnies
Daugelį metų, ir ne tik Lietuvoje, stiklas eilinių žmonių buityje buvo retenybė. Tik turtingiausi Vilniaus gyventojai iki XVI a. pradžios galėjo sau leisti stiklinti namų langus, retas vilnietis išgalėdavo įsigyti Venecijoje ir kitur pagamintų stiklo taurių.
Stiklo gamybai reikia kvarcinio smėlio ir daug medienos. Lietuvoje netrūko nei miškų nei smėlio, tačiau stiklo gamybą stabdė ekonominiai išskaičiavimai: prekyba vietiniais stiklo produktais anuomet buvo mažiau pelninga už prekybą smala ir potašu, jau nekalbant apie medienos plukdymą.
“
Paprasčiausio stiklo gamybai reikėdavo vienos dalies kvarcinio smėlio ir 2–3 dalių pelenų. Geresnės kokybės stiklas būdavo gaunamas iš smėlio, kalkių, potašo ir įvairių priedų.
Paprasčiausio stiklo gamybai reikėdavo vienos dalies kvarcinio smėlio ir 2–3 dalių pelenų. Geresnės kokybės stiklas būdavo gaunamas iš smėlio, kalkių, potašo ir įvairių priedų.
Pelenai gaminti vadinamosiose būdose – duobių pavidalo krosnyse viduryje miško. O stiklo gamybos krosnys būdavo drebiamos iš ugniai atsparaus molio ir kūrenamos džiovintomis malkomis. Išlydžius stiklą 1250 laipsnių temperatūroje lydalą tekdavo nuolat maišyti ir saugoti nuo nešvarumų. Šis procesas trukdavo mažiausiai 36 valandas, o kartais ir tris paras. Gamyba buvo sunki, pavojinga ir kenksminga sveikatai.
Raimonda Ragauskienė
