Alberto Goštauto kūno antropologinis tyrimas
A.Goštautas – įtakingiausias savo meto politinis veikėjas LDK
Albertas Goštautas (1480–1539) – Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs Geranainių grafo titulą.
“
Jis buvo įtakingiausias žmogus Lietuvoje.
Albertas Goštautas buvo savo meto įtakingiausias ir turtingiausias žmogus Lietuvoje. Jis stiprino LDK politinį savarankiškumą, 1529 m. vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Manoma, kad jis buvo naujos Lietuvos metraščių redakcijos (Bychoveco kronikos) iniciatorius. A. Goštautas mirė 1539 m. gruodį, palaidotas Vilniaus katedroje, savo giminės rūsyje, buvusiame ir tebesančiame po Goštautų giminės koplyčia pietinėje katedros pusėje.
Vakarinėje dabartinės Goštautų koplyčios sienoje yra antkapinė A. Goštauto paminklinė lenta – 2,2 x 1,2 m rausvo marmuro plokštė, laikoma seniausiu Lietuvoje išlikusiu profesionaliosios memorialinės Renesanso epochos skulptūros kūriniu. Manoma, kad jos autorius – Bernardino Zanobi de Gianotis, dalyvavęs perstatant Vilniaus katedrą ir plečiant didžiųjų kunigaikščių rūmus. Paminklinėje lentoje vaizduojamas stambaus sudėjimo nuplikęs vyriškis su šarvais, laikantis vėliavą (1 pav.).
Radinys Vilniaus katedros sienoje
Vilniaus katedra buvo dažnai perstatoma, paskutinį kartą – XVIII a. pabaigoje, vadovaujant Laurynui Gucevičiui. Tada buvo pakeista ne tik pastato išorė, bet ir vidus, galėjo būti pertvarkyta dalis sienose ir kolonose buvusių memorialinių lentų bei rūsiuose ar po grindimis buvusių palaidojimų. Vėliau šių palaidojimų vietos užmirštos, nežinoma buvo ir tiksli Alberto Goštauto palaidojimo vieta. Tik 1989-ųjų sausį, atliekant statinio interjero atkūrimo darbus, vakarinėje Goštautų koplyčios sienoje, už A. Goštauto memorialinės lentos, prie grindų aptikta tuštuma. Specialiu periskopu nustatyta, kad joje yra palaidojimas. Išardžius dalį sienos rasta 1 m ilgio ir 0,5 m aukščio niša, išmūryta XVIII a. statant šią sieną, greičiausiai paskutinės rekonstrukcijos metu. Vadinasi, tuo metu į šią sieną įmūryta ir paminklinė A. Goštauto lenta. Gerai išlikę kaulai netvarkingai gulėjo apardytoje pušinėje dėžutėje, kurios ilgis nesiekė 1 metro.
Kartu su palaikais rasta aksomo skiaučių – buvusio karsto išorinio apmušalo dalių ir šilkinio audinio gabalų – palaidoto asmens drabužio fragmentų. Šilko puošnumas, plonumas, dekoro elementai (granato žiedo motyvas, augalo kamienas, puoštas gotikai būdingomis karūnėlėmis, alyvų lapų motyvas ir visų elementų komponavimas) būdingi Italijos miestuose XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje austam šilkui.
Ką kaulai „papasakojo“ apie kadaise galingiausią žmogų Lietuvoje?
Palaikai priklausė apie 60 metų tam metui labai aukštam (apie 180 cm) stambaus kūno sudėjimo vyrui. Kaulai – beveik visi (trūko kai kurių rankų ir pėdų kaulų – veikiausiai pamesti perlaidojant). Kaukolė buvo be apatinio žandikaulio; patologijos nerasta, tik dauguma dantų iškritę prieš mirtį. Nustatyti nežymūs amžiui būdingi degeneraciniai stuburo ir sąnarių pakitimai (tarpslankstelinių diskų išvaržų žymės ant juosmens slankstelių – fizinių krūvių, jodinėjimo pasekmė), dešiniojo peties sąnario osteoartrozė (liudytų didesnį šio sąnario apkrovimą – dažnus plačius judesius dešine ranka), kadaise buvusio ir gerai sugydyto kairiojo blauzdikaulio lūžimo pėdsakai.
“
Jis buvo aukštas stambaus sudėjimo vyras, aktyviai gyveno (jodinėjo, naudojo kalaviją).
Kaukolę sugretinus su A.Goštauto portretu antkapinėje lentoje (2 pav.), anatominiai taškai sutapo. Taigi šio tyrimo metu patvirtintas ir antkapinio paminklo vaizdo autentiškumas. Antropologinis tyrimas suteikė naujų žinių apie A. Goštauto asmens fizines savybes – jis buvo aukštas stambaus sudėjimo vyras, aktyviai gyveno (jodinėjo, naudojo kalaviją). Tyrimas patvirtino, kad paminklinė lenta iškalta pagal „gyvą“ modelį – veikiausiai menininkui bendraujant su A. Goštautu.
Rimantas Jankauskas
Literatūra: V. Urbanavičius, R. Jankauskas, L. Vedrickienė, A. Širmulis. Alberto Goštauto kapas, in: Mokslas ir Lietuva, 1992, t. 3 (2-3), p. 121–125.
