Miestų įstatymai
Apšvietos epochoje keitėsi valstybės administravimo principai. Naujovių išraiška tapo bendri įstatymai, adresuoti visiems Abiejų Tautų Respublikos arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams. Iki XVIII a. antrosios pusės valdovas ir seimas dažniausiai kreipdavosi į kiekvieną miestą atskirai arba dokumento pradžioje išvardindavo tuos miestus, kuriems yra skiriamas naujasis įstatymas ar įstatyme deklaruotos lengvatos (pvz., atleidimas nuo dalies mokesčių dėl sunkių karo padarinių).
Teisės ir laisvės miestams
Svarbiausios naujovės buvo įgyvendintos Ketverių metų seimo laikotarpiu. Miestų reikalų svarstymas prasidėjo tik po to, kai Varšuvoje jos magistrato kvietimu 1789 m. tris kartus susirinko Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karališkųjų miestų delegatai ir bendromis deklaracijomis kreipėsi į seimą. 1790 metais seimo sprendimu buvo sudaryta miestų deputacija (komisija), kuri rengė miestų reformos įstatymų projektus.
“
Visus karališkus miestus pavadino laisvais.
Pirmas įstatymo projektas seime pradėtas svarstyti 1791 m. balandžio 5 dieną. Tų pačių metų balandžio–spalio mėnesiais seimas priėmė tris pagrindinius miestų įstatymus, kurie keitė miestų, miestiečių ir miestų gyventojų padėtį ATR.
Pirmasis ir geriausiai žinomas įstatymas priimtas 1791 balandžio 18 dieną. Jis įtrauktas į 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ir pavadintas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Įstatymas visus karališkus (valstybinius ir karališkų ekonomijų) miestus pavadino laisvais, o praeityje turėjusiems, bet praradusiems privilegijas miestams leido jas susigrąžinti. Tiems bajorų seimelių miestams, kurie neturėjo lokacinių (įkūrimo) privilegijų, įstatyme buvo pažadėta jas išduoti. Privatūs miestai, sutikus savininkams, įgijo teisę kartu su valstybiniais ir karališkųjų ekonomijų miestais siekti įstatymo suteiktų teisių ir laisvių.
Miestiečių luomo įtvirtinimas
Pagal naująjį įstatymą į miestų knygas gavo teisę įsirašyti visi svetimšaliai ir bajorai, kurie tokiu atveju išsaugojo savo prerogatyvas (teises ką nors spręsti) valstybėje. Balso teisę įgijo visi miestų posesoriai – turintys miestuose nekilnojamąjį turtą.
“
Įstatymas sukūrė atskirą miestų teismų struktūrą.
Dalis įstatymo punktų praplėtė miestiečių prerogatyvas: leido turėti karininko laipsnį, eiti aukštesnes pareigas dvasininkijos hierarchijoje ir pareigas valstybės administracijoje (asesorių teisme, iždo komisijose ir ATR Policijos komisijoje), kurioje sprendžiant miestų ir prekybos reikalus gavo sprendžiamąjį, kartais – patariamąjį balsą. Įstatymas skelbė, kad kiekvieno seimo metu bus nobilituota (nobilitacija – pareigų paaukštinimas) apie 30 labiausiai pasižymėjusių miestiečių posesorių ir valstybės administracijoje atlikusių dvimetę tarnybą, o nei vienas miestietis (išskyrus suktus bankrotus) nebus baudžiamas be teismo sprendimo. Tokias teises bajorams užtikrino dar XVI a. Lietuvos Statutai.
Įstatymas sukūrė atskirą miestų teismų struktūrą. Septyniuose LDK miestuose Vilniuje, Gardine, Kaune, Naugarduke, Breste, Minske ir Pinske, o spalį ir Raseiniuose buvo įkurti apeliaciniai teismai. Šio administracinio suskirstymo pagrindu vėliau buvo įkurtos miestų apygardos. Taip buvo sukurtas atskiras nuo bajorų administracinis aparatas miestams.
Išimtines privilegijas keičia visuotinės miestų teisės
1791 m. birželio 27 d. ATR seimas priėmė „Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvų miestų vidaus organizacijos įstatymą“.
“
Dėl praplėstų teisių miestiečių luomas buvo juridiškai įteisintas kaip vientisa visuomenės grupė.
Įstatymas aiškiai ir vienodai apibrėžė miestų vidaus tvarką: nustatė miestų valdžios struktūrą ir apeliacinių teismų pagrindu suformavo miestų apygardas, nurodė miestų magistratų, apygardų susirinkimų ir apeliacinių teisėjų bei atstovo į seimą rinkimų datas (pagal įstatymą rinkimai į miestų savivaldas turėjo vykti kas dveji metai balandžio 7–14 d., o miestų deputatų susirinkimai – gegužės 9 d.). Skirtingai nei anksčiau, kada remtasi privilegijomis, nustatytas visiems miestams vienodas pareigūnų skaičius (atsižvelgiant į miesto dydį), viena rinkimų į savivaldas data, deputatų, siunčiamų į apygardų susirinkimus, skaičius.
Įdomybė
1791–1792 metais savivaldos privilegijas gavo 74 miestai, o beveik dar tiek pat ketino jų siekti.
Kadangi iki 1792 m. balandį numatytų savivaldos rinkimų buvo daug laiko, seimas leido praradusiems savivaldos teises miestams ir bajorų seimelių miestams 1791 rugpjūčio 1 d. išsirinkti magistratus pagal naują įstatymą. Šie miestai turėjo išrinkti deputatus į 1791 rugpjūčio 10 d. nustatytus apygardų suvažiavimus. Juose buvo išrinkti apeliacinio teismo teisėjai ir apygardos atstovai į seimą (iš viso 7).
1791 spalio 3 d. seimas patvirtino „Miestų ir asesorių teismų įstatymą“. Jame apibrėžta visų miestų teismų sistema ir struktūra, papildytas savivaldos pareigūnų sąrašas ir pareigybių funkcijos.
Įstatymai pakeitė miestų padėtį valstybėje. Visiems laisviems miestams skirti bendri įstatymai, juos vienijo bendra teisinė sistema, apygardos suvažiavimuose buvo renkami vienodi pareigūnai, kurie atstovavo miestiečių reikalams. Kol nebuvo 1791 m. priimti miestų įstatymai, apie miestiečių luomą Lietuvoje buvo galima kalbėti de facto. Praplėstos miestiečių teisės ir bendri įstatymai juridiškai įformino miestiečių luomą kaip vientisą visuomeninę grupę. Miestuose keitėsi savivaldos samprata – iš luominės ji virto teritorine, visi miestų gyventojai nepriklausomai nuo kilmės (ir bajorai, dvasininkai) turėjo paklusti miestų valdžiai. Pagal įstatymus prisiekę miesto teisei bajorijos atstovai įsijungė į miestų valdymą. Pasirodžius miestų įstatymams, plito miestiečių judėjimas Lietuvoje.
Du žingsniai į priekį, vienas – atgal
Targovicos ir LDK Generalinė konfederacija nutraukė Ketverių metų seimo reformas ir grąžino miestuose padėtį, kuri buvo prieš 1791–1792 m. reformas.
“
Po Gardino seimo nutarimų įsigaliojimo prasidėjo 1794 m. sukilimas.
1793 metais Gardino seime priimtas įstatymas „Laisvi Respublikos miestai“ nebuvo liberalus mažųjų miestų ir miestelių atžvilgiu, tačiau didiesiems miestams, iki Ketverių metų seimo išlaikiusiems savivaldos teises, buvo paliktos teisės ir laisvės, įgytos 1791–1792 metais. Liko Ketverių metų seimo nustatyta didžiųjų miestų savivaldos struktūra, didžiųjų miestų padalijimas į rajonus, bajorams, gyvenantiems miestuose, nurodyta mokėti mokesčius į miesto kasą ir paklusti magistratui, suvienodinta miestų vidaus organizacija, rinkimų ir teismų tvarka, magistratų struktūra. Tačiau Gardino seimo įstatymai miestiečių padėtį visuomenėje sumenkino. Jiems sumažintos miestų reikalų atstovavimo seime galimybės (leido LDK ir Karūnos miestams rinkti tik po vieną atstovą seime), neleista miestiečiams eiti pareigų valstybinės administracijos institucijose. Tik spėjus įsigalioti Gardino seimo nutarimams prasidėjo 1794 m. sukilimas, kurio metu miestiečiai rėmėsi Ketverių metų seimo įstatymais miestams.
Liudas Glemža
Literatūra: E. Brusokas, L. Glemža, Vilniaus miesto savivalda ir struktūra po Ketverių metų seimo miestų reformos (1792, 1794 m.), Lietuvos istorijos metraštis, 2008, [t.] 1, p. 45–72.
