Špitolininkai, arba Ką gydė ir globojo špitolėse?
Prieglaudos – tik „tikriems“ vargšams, turintiems rekomendaciją
Špitolininkai buvo špitolėse (prieglaudose, ligoninėse) globojami ir gydomi žmonės, kurie sudarė tik nedidelę vis didėjančios vargšų masės dalį. Nors kiekvienos naujos špitolės steigėjas aiškiai pabrėždavo, kad įkuria špitolę vargšų labui, patekti į ją nebūdavo paprasta. Neužtekdavo būti nuskurdusiam.
Į špitolę norintis patekti žmogus turėjo atitikti tam tikrus kriterijus, t. y. būti „tikru vargšu“ (kaip priešprieša „tingiam valkatai“) – žmogumi, kuris dėl amžiaus, sveikatos ar kitų priežasčių nebegali pragyventi iš darbo.
Kandidatų niekada netrūkdavo, tad špitolių prižiūrėtojams tekdavo pasukti galvą, už kurį geriau prisiimti (dažnai ilgametę) atsakomybę.
“
Kandidatų niekada netrūkdavo.
Štai 1672 m. buvo patvirtinta nuostata, kad į Vilniaus Švč. Trejybės špitolę priimant naują globotinį (mirus vienam iš senųjų) turėjo būti atsižvelgta, kad kandidatas „turėtų rekomendaciją“ bei „būtų doras žmogus ir ne girtuoklis, dėl sveikatos silpnumo ar metų nebegalintis išsiversti“.
“
Simuliantai bandydavo naudotis žmonių gailestingumu ir ramiai gyventi špitolėje.
O į Vilniuje įkurtus evangelikų-reformatų našlių namus galėjo patekti tik rekomendacijas turinčios, sveikos ir daugiau kaip 50 metų sulaukusios našlės. Mažiau galvos skausmo turėdavo špitolių (ligoninių) prižiūrėtojai, gerai žinodami, kokias ligas jie gali gydyti, o kokių – ne. Niekada nestigo ir simuliantų, kurie nutaisę gyvenimo negandų prislėgto nelaimėlio išraišką bandydavo naudotis žmonių gailestingumu ir ramiai gyventi špitolėje. Didžiai susirūpinęs padėtimi Vilniaus Šv. Spaso (Išganytojo) špitolėje Kijevo metropolitas (unitų) Anastazas Antonijus Sielava nurodė „išmesti visus, kurie sveiki ir iš savo darbo gali išgyventi, o likusius pinigus skirti cerkvės taisymui“.
Marga špitolių bendruomenė: nuskurdę bajorai ir priklydėliai iš tolimų kraštų
Špitolėse pagalbos ieškodavo įvairiausios kilmės, amžiaus ir iš įvairių vietovių į miestus geresnio gyvenimo ieškoti atsibastę žmonės. Pagal socialinę ir geografinę kilmę įvairesnę grupę sudarė špitolėse (ligoninėse) gydyti žmonės.
“
Špitolėse galima buvo sutikti įvairių profesijų ir tautybių žmonių.
Tarp jų buvo amatininkų, studentų ar net gydytojų, vaistininkų, dvasininkų ar nuskurdusių bajorų, elgetų, kurie dažnai nė dienos špitolėje neištempę palikdavo šią ašarų pakalnę (taip nutiko tokiam Teodorui, kurį vienuoliai bonifratrai rado gulintį vienoje Vilniaus gatvėje, kamuojamą baisiausių traukulių). Špitolėje buvo galima sutikti ne tik iš toliausių LDK užkampių, bet ir iš Lenkijos, Prūsijos, Danijos, Vokietijos, Čekijos ar Italijos į LDK atvykusių įvairių profesijų žmonių.
“
Neofitai – iš vieno tikėjimo į kitą perėję žmonės.
Ne tokia marga buvo špitolių (prieglaudų) globotinių sudėtis – čia buvo daug paprastų žmonių, juodadarbių, kilusių iš atokesnių kraštų, tarp kurių kartais pasitaikydavo vienas kitas nuskurdęs bajorėlis, vis dar turįs kokį praskolintą dvarelį, bet jau nebegalįs savęs išlaikyti.
Dalį špitolių gyventojų sudarydavo neofitai (iš vieno tikėjimo į kitą perėję žmonės).Šaričių špitolėje dažnai apsigyvendavo iš judaizmo į katalikybę perėję žydai, kurie gyvendami špitolėje susipažindavo su katalikybės pagrindais ir pasirengdavo krikštui. Nors neretas špitolininkas turėdavo jau suaugusių vaikų, ne kokios iš jų tesulaukdavo pagalbos, nes dažnai atžalos sunkiai sudurdavo galą su galu.
Grandinėmis prirakinti psichiniai ligoniai, izoliuoti „prancūziškos ligos“ nešiotojai ir stebuklingi pasveikimai… nuo senatvės
Nors špitolininkų kilmė buvo itin įvairi, ji neprilygo gausai ligų, kuriomis jie sirgo. Dažniausiai varguolius kamuodavo įvairios infekcinės ir vidaus ligos, įvairiausi sužalojimai ir kiti negalavimai. O rokitų špitolės Vilniuje nemažą dalį ligonių sudarė venerinėmis ligomis (šaltiniuose apibūdinama kaip „prancūziška liga“) sergantys žmonės, kuriuos vienuoliai gydydavo atskirose patalpose.
“
Anuometinėje Europoje plito žiaurūs psichinių ligų gydymo metodai.
Anuometinėje Europoje plitę žiaurūs psichinių ligų gydymo metodai, matyt, nebuvo svetimi ir LDK špitolėse. XIX amžiaus pradžioje toks Zablockis sukūrė šmaikštų dvieilį: „Nuo chroniškų galvos apsisukimų / Botagas bonifratrų – vaistas pirmutinis“. Vilniaus bonifratrų špitolėje buvo įsteigtas ir atskiras kambarėlis „neramiesiems“, tokia pat patalpa buvo įrengta ir Kauno rokitų špitolėje gydomoms moterims, o prie psichinėmis ligomis sergančių vyrų lovų buvo pritvirtintos grandinės. Pasitaikydavo ir stebuklingų išgijimų. 1757 metų sausio 14 d. į bonifratrų špitolės duris pasibeldė ponas Pranciškus Pileckis. Tuo metu stropiai ligonių knygą pildęs brolis įrašė: „Ponas Pranciškus Pileckis, kareivis, 89 metų amžiaus, liga: senatvė (infirmitas ejus senectus)“. Po kiek daugiau kaip dviejų savaičių gydymo Pranciškus paliko špitolę sveikas (exivit sanus). Žinia, ne visada gydymas būdavo sėkmingas, kai kurie ligoniai (pvz., toks iš Danijos kilęs Laurynas Joakimas Terpsas) vėl grįždavo gydytis tų pačių negalavimų. Gydymo laikotarpis priklausydavo nuo ligos pobūdžio ir galėjo tęstis nuo dienos kitos iki ištisų mėnesių ar net metų.
Špitolių (prieglaudų) globotiniai, turintys ypač sunkias negalias, čia praleisdavo visą gyvenimą, neretai nuo pat ankstyvos vaikystės. Kiti į špitolę patekdavo sulaukę garbaus amžiaus ir čia pasitikdavo gyvenimo saulėlydį.
Nelengva kasdienybė paskutiniame visuomenės atstumtųjų prieglobstyje
Nors steigiant špitolę neretai būdavo nurodoma, kad turi būti globojama po vienodą skaičių vyrų ir moterų, bet daugumą špitolininkų sudarydavo moterys. Didžioji jų dalis – vyresnio amžiaus netekėjusios, silpnos sveikatos moterys arba našlės. Špitolėse nestigo ir tėvų apleistų vaikų ar našlaičių, dar jaunų merginų, kurias buvo stengiamasi ištekinti, suteikiant joms nedidelį kraitį. Dažnoje špitolėje galiodavo vidaus taisyklės, pagal kurias gyvendavo (ar bent turėjo gyventi) špitolininkai.
“
Špitolė kartu buvo ir kaip religinė bendruomenė.
Tarp tokių nuostatų pasitaikydavo draudimas ne tik be prižiūrėtojo žinios palikti špitolę, bet ir ką nors priimti (net artimuosius). Špitolė kartu buvo ir religinė bendruomenė, todėl špitolininkai kiekvieną dieną dalyvaudavo mišiose, melsdavosi už geradarius, kurie aukodavo nemažus turtus, kad palengvintų vargšų dalią. Atsižvelgiant į sveikatos būklę, būdavo paskiriami ir lengvesni ar sunkesni darbai: špitolės daržo priežiūra, siuvimas ar verpimas. Vienose špitolėse pinigų užtekdavo ir kassavaitinėms išmokoms špitolininkams, už kurias jie įsigydavo maisto bei malkų, tuo tarpu kitur materialinė padėtis būdavo sunkesnė, todėl globotiniams kartais tekdavo elgetauti. Tiesa, 1715 m. Šv. Marijos Magdalenos špitolės globotinės skundėsi, kad „šiais laikais jau nieko ir išelgetauti nebegalime“.
Špitolių prižiūrėtojai primygtinai reikalaudavo, kad špitolininkai laikytųsi tvarkos ir gyventų ramų bei pamaldų gyvenimą. Tai ne visada būdavo suprantama kartais jau ilgai iki patekimo į špitolę gatvėje gyvenusiems žmonėms, tarp kurių pasitaikydavo girtuoklių, veltėdžių ar šiaip karšto būdo žmonių, nesibodėjusių smurtauti prieš savo likimo brolius ir seseris.
Martynas Jakulis
Literatūra: „1792. Vilniaus Šv. Nikodemo prieglaudos (špitolės) varguolių sąrašas“, in: LDK kasdienis gyvenimas, sud. A. Baliulis ir E. Meilus, Vilnius, 2001 (p. 509–513); Kamuntavičienė V., „Parapijų prieglaudos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. II p.“, LKMA metraštis, t. 17, 2000 (p. 59–74).
