Prekyba vynu

Pasakyk, kokį vyną geri – pasakysiu, iš kur esi kilęs

Garsus XVIII a. memuarų autorius, Lenkijos dvasininkas Jendžejus Kitovičius rašė, jog Abiejų Tautų Respublikos teritoriją buvo galima suskirstyti į atskirus regionus: Krokuvoje buvo populiarus vengriškas vynas, Lietuvoje – prancūziški ir užjūrio, o dabartinės Ukrainos teritorijoje – Valachijos ir Balkanų regiono vynai. 

“

Brangūs ir paklausūs buvo prancūziški gėrimai.

Visoje Europoje vynai buvo vertinami ne tiek dėl savybių, kiek dėl galimybės juos gauti ir kainos. Juo didesnis atstumas buvo tarp gamintojų ir vartotojų, tuo brangesnis vynas. Todėl Romoje tradiciškai ilgai mėgti buvo kaimyninio Neapolio, Paryžiuje – kaimyninio Orleano, o Lenkijoje, Lietuvoje ir Vokietijos žemėse – arčiausi Vengrijos gamintojų vynai. Tik XVIII a. antroje pusėje, suintensyvėjus Europos vidaus prekybai ir išpopuliarėjus pažintinėms kelionėms, vynas pradėtas vertinti nepriklausomai nuo jo pagaminimo vietos. Prancūzijos dramaturgas ir rašytojas L. S. Mercje 1788 m. siūlė skaitytojams paragauti raudonų ir baltų Prancūzijos vynų, taip pat ir vengriško „Tokajaus“, kuris yra „pirmaujantis pasaulyje vynas, jį geria tik šios žemės valdovai“.

Vengriškas vynas pirmaujančias pozicijas Lietuvoje išlaikė nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos. Vengriško vyno populiarumą Lietuvoje sąlygojo atstumas, kaina ir galimybė jį atgabenti be tarpininkų. Tai garantavo vyno kokybę, nes jis dažnai buvo padirbinėjamas ir skiedžiamas. Brangūs ir paklausūs buvo prancūziški gėrimai: Burgundijos vynas ir XVIII a. pradžioje tarp Europos aristokratų išpopuliarėjęs Šampanės regiono vynas bei putojantis šampanas.

Vyno kelias į Lietuvą

Lietuvą didžiausi vyno srautai pasiekdavo per Baltijos jūros uostus – Karaliaučių ir Rygą, toliau jis buvo transportuojamas sausumos keliais per Lenkijos teritoriją iš Vengrijos. Vengrijos vynas (tik mažesniais kiekiais) Lietuvą pasiekdavo ne per Lenkijos teritoriją (sausumos keliu), bet per Prūsiją (jūros keliu). 

“

Vyną šimtais statinių vežė Lietuvos didikai.

Brangiausiems vynams išskirtinį dėmesį skyrė LDK įstatymai bei vykdomosios valdžios potvarkiai, kurių padaugėjo XVIII a. antroje pusėje reformų metu. Augo muitai ir mokesčiai. 1786 metais už vengriško vyno statinę reikėjo mokėti 20 auksinų, o 1789 m. – net 50 auksinų muito mokestį. Už Šampanės ar Burgundijos vynų statinę 1789 m. mokėti reikėjo mažiau – 36 auksinus muito.
XVIII a. Lietuvoje ne tik miesto, bet ir miestelio (pvz., Žagarės) mugę ar turgų pasiekdavo vengriški, vokiški, prancūziški bei „užjūrio“ vynai. Vyno populiarėjimą ir vietinių gėrimų paklausos mažėjimą tarp bajorų liudija gausybė XVIII a. dvarų administracijos nustatytų prievolių valstiečiams ir miestelių gyventojams, nurodymai atvežti vyną iš Rygos, Liepojos ar Klaipėdos. Iškilmingomis progomis, neatsilikdami nuo bajorų, vyną gėrė ir miestiečiai. Į Lietuvos teritoriją importuojamo vyno kiekiai buvo dideli. Štai 1786 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais tik per Jurbarko muitinę iš Prūsijos į Lietuvą buvo įvežtos 3 739 statinės įvairaus prancūziško vyno, 1 326 statinaitės ir 2 781 butelis Šampanės ir Burgundijos vyno. Nepralenkiami pirkėjai buvo Lietuvos didikai, kurie kasmet vežė vyną šimtais vyno statinių ir tūkstančiais vyno butelių.

Kova su klastotėmis

Augant vyno paklausai ir išlaidoms, stiprėjo vyno prekybos kontrolė ir priežiūra. 1788 metais LDK Iždo komisija įsteigė specialias muitines, kuriose žymėtos ir plombuotos užsienio pirklių prekės, pradėti išdavinėti dokumentai, kuriuose turėjo būti nurodyta prekių pardavimo vieta. Sugriežtinta prekyba ir vengrišku vynu, už kurio importą muitus nurodyta mokėti pasienyje, uždrausta jį mokėti vėliau pasiekus didžiuosius miestus (ar išimties tvarka jo nemokėti). 

Šampanės ir Burgundijos vynai galėjo būti įvežami tik su atskiru LDK Iždo komisijos leidimu ir išduotais dokumentais, kuriuose turėjo būti patvirtinta vyno kokybė, nurodytas kiekis ir pardavimo vieta. Sugriežtintos tvarkos buvo privalu laikytis visiems – didikams, bajorams ir miestiečiams. Norėta užkirsti kelią sukčiavimams: vyno klastojimui ir skiedimui bei priemonėms, kuriomis bandyta išsaugoti jauną vyną (pilant pieną, dedant kiaušinių, sieros). Anot amžininkų, „švarų vyną“ būdavo sunku gauti, tačiau XVIII a. padėtis pamažu keitėsi, kai iš statinių vynas pradėtas pilstyti į butelius.

Kritikuota aistra prabangai

Vynas – brangus gėrimas. Siekdami sustiprinti Abiejų Tautų Respublikos ekonomiką, reformų iniciatoriai kėlė diskusiją dėl vyno importo. Jiems nerimą kėlė piliečių milžiniškos išlaidos vynui, nes besaikis užsienio prekių pirkimas pagal to meto sampratą buvo ydingas, o pinigų išvežimas iš šalies smukdė ekonomiką. 

“

Mielesnis yra savas alus, nei svetimas vynas.

Į diskusiją įsijungė kitų šalių publicistai. Užsienio laikraščiai ironizavo, kad ATR bajoras viską (nuo drabužių – iki smeigtuko) pirko užsienyje, ir ne tiek dėl poreikių, kiek dėl įsitikinimų bei mados. Prancūzų švietėjai, šaipydamiesi iš netvarkos ATR, atkreipė dėmesį į diduomenės neadekvačias išlaidas prabangai (tarp jų ir vynui), siūlė gyventi kukliau, atsižvelgti į nedideles valstybės pajamas. Šitaip Vakaruose gimė anekdotas apie ATR bajorą, kuris žavėjosi vynu iš Vezuvijaus papėdėje augusio vynuogyno, pavadinto Kristaus ašara (Lacrima Cristi). Anekdoto personažas sušukęs: „O, Dieve! Kodėl neapsiverkei taip pat ir ant mūsų žemių?“
1787 m. laikraštyje „Dziennik handlowy i ekonomiczny“ pasirodė nepasirašiusio Lenkijos piliečio straipsnis, kuriame jis kvietė nepirkti brangių užsienio gėrimų ir uždrausti juos gabenti į Lenkiją ir Lietuvą: „Mielesnis yra tas alus, kurį galime iš savo žemės gauti, negu tas vynas, kurį pirkdami iš nedraugingų svetimšalių pasitinkam nelaisvę“. Autorius gyrė Lenkijoje gaminamus gėrimus ir atkreipė dėmesį į kaimyninės Lietuvos: „Lietuva taip pat nėra nuskriausta puikiais gėrimais, nes turi Kauno [paviete] anksčiau populiarų liepų midų, kurį gerdavo bajorai prie didesnių stalų ne tik patys, bet ir dovanų siuntė Prancūzijos karaliui, kuris jį viešai prie stalo gėrė ir gyrė. Kodėl dabar reikia jo gėdytis? Turbūt dėl to, kad nėra užsienietiškas arba kad kenkia sveikatai?.. Žinau, kad liepų midus naudojamas vaistinėse ir, aišku, ne nuodams, bet vaistams ir sveikatai.“
Bet pastangos išugdyti taupumą ir kvietimas atsisakyti importuojamo vyno nuėjo niekais.

Liudas Glemža