Kokiems dievams meldėsi kernaviškiai XIV amžiuje?

Romantizmo tradicija: šventoji ugnis „įžiebta“… XIX amžiuje

Pasak padavimų, karaliui Jogailai užgesinus šventąją ugnį Vilniuje, į Kernavę persikėlė vyriausias žynys Krivių Krivaitis ir čia toliau senuosius dievus garbino. Kernavės, kaip paskutinės pagonybės citadelės Lietuvoje, vaizdinys dažnai kyla romantizmo epochos autorių darbuose. 

Būtent XIX a. piliakalniai įvardinti šiandien žinomais pavadinimais: Aukuro kalno, Mindaugo sosto, Lizdeikos. Štai kokią Kernavės piliakalnių viziją pateikia grafas Konstantinas Tiškevičius savo kelionės Nerimi aprašyme: „Viename iš jų degė žmonių garbinama Amžinojo Židinio šventoji ugnis. Kitame Krivių Krivaitis, didysis senosios Lietuvos kunigas, aiškino lemtį arba skelbė žmonėms dievų valią. Dar kitame kalne Lietuvos valdovas ir ponas, viešpataujantis kunigaikštis, reiškiantis pagarbą Amžinajam Židiniui, šaliai siuntinėja įsakymus, rūpinasi piliečių teisėmis ir šalies viešąja tvarka.“  Panašus idiliškas stiprios politinės valdžios ir negęstančių pagoniškų aukurų vaizdinys dažnas ir šiandienos Kernavės lankytojų mintyse.

Ką žinome apie Kernavę?

Tačiau archeologinių tyrinėjimų rezultatai piliakalniuose, to meto kapinynuose ir Kernavės gyventojų sodybose atskleidžia kitokį viduramžių miesto vaizdą. 

“

Piliakalniai sudarė stiprią gynybinę sistemą.

Piliakalniai sudarė stiprią gynybinę sistemą. Pagrindiniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio pilis – rezidencija. Ją saugojo galingi priešpiliai – Mindaugo sosto ir Lizdeikos piliakalniai, kuriuose buvo įsikūrusi pilies įgula. Pilies kalno piliakalnyje buvusiose sodybose triūsė amatininkai. Jų kvartalai driekėsi Pajautos slėnyje ir į šiaurę nuo piliakalnių. Pagoniškos šventvietės archeologai kol kas neaptiko, nors abejonių, kad vis dar pagoniškos Lietuvos sostinėje tokia buvo, nekyla. Spėjama, kad gal ji buvo ant tik prieš porą dešimtmečių atrasto ir netyrinėto penktojo Kernavės piliakalnio – Žvalgakalnio. Šis piliakalnis įrengtas atokiau nuo buvusio miesto, greta to meto kapinyno. Kita vertus, XIV a. Kernavėje nebuvo ir krikščioniško kulto pastatų – bažnyčių ar cerkvių. Kokiems dievams ir kur meldėsi kernaviškiai? Į šį klausimą padeda atsakyti Kernavės istorinis kontekstas ir archeologinių tyrimų duomenys.

Tautų ir tradicijų avilys

Vargu ar to meto pirklių ir amatų centras galėjo egzistuoti be kitataučių. To meto LDK buvo mišri tautiniu ir konfesiniu požiūriu. Vilniaus miesto plėtrą XIV a. didžia dalimi sąlygojo kitataučių (stačiatikių arba katalikų) apgyvendinamos naujos teritorijos. Ne išimtis ir Kernavė, kur dalis bendruomenės lietuviškai nekalbėjo ir, matyt, išpažino krikščioniškas tiesas. 

“

Skirtingos laidojimo tradicijos, pomirtinio pasaulio samprata rodo, kad Kernavės bendruomenė buvo įvairi.

Tai liudija Kernavėje gausiai aptinkami slavų juvelyrikos tradicijos įtakoti juvelyriniai dirbiniai, su krikščioniška pasaulėžiūra sietini kryželiai. Kernavėje tyrinėti du XIV a. kapinynai. Viename jų mirusieji laidoti sudeginti ir vandenyje, kitame krikščionims priimtinesniu būdu – nedeginti, žemėje. Pastarajame kapinyne aptiktas nemažas slaviškų papuošalų kiekis. Matyt, čia palaidoti etniškai mišrios bendruomenės nariai. Tai gali būti vergai amatininkai, atvykę iš svetur ir dirbę kunigaikščio ūkiui, pirkliai, jų šeimos. Dalis kapinyne aptiktų įkapių tipų artimi jotvingių laidojimo paminklų dirbiniams. Jotvingių kapų, tyrinėtų Nemuno aukštupyje, inventoriai yra praktiškai identiški Kernavės kapinyno medžiagai. Taigi Kernavėje buvo nemažai jotvingių kilmės bendruomenės narių. Jotvingių bėgimą į Lietuvą nuo rusų (vėliau ir vokiečių) mini istoriniai šaltiniai. Skirtingos laidojimo tradicijos, pomirtinio pasaulio samprata rodo, kad Kernavės bendruomenė buvo įvairi. Kokios priežastys lėmė skirtingus laidotuvių ritualus, pasakyti sunku. Gal mirusiųjų tautybė, gal priklausymas tam tikrai religinei bendruomenei ar socialiniai kategorijai, gal mirusieji deginti tik karo ar maro metu.

Lietuviškumą liudija rašto stoka

Nežinia, kokią Kernavės gyventojų dalį sudarė kitataučiai – krikščionys. Tačiau Kernavės lietuviškumą rodo tai, kad kasdieniniame miesto gyvenime nebuvo rašto. 

“

Kernavės lietuviškumą rodo tai, kad kasdieniniame miesto gyvenime nebuvo rašto.

Štai kunigaikščio kanceliarijos lygmenyje, Aukuro kalno piliakalnyje vienas rašyti mokantis raštininkas tikrai lankėsi, nes pametė stilių – rašymo priemonę, kurią po 600 metų rado archeologai. Kituose to meto LDK miestuose (Naugarduke, Gardine, Volkoviske) slaviško rašto pavyzdžiai dažnai aptinkami ant įvairiausių buities daiktų, keramikos, kaulo dirbinių, verpstukų. Rasta daug metalinių stilių, įrodančių, kad ten gyveno tuo metu raštinga slavų bendruomenė. Kernavę nuo pastarųjų miestų skiria tik apie 150 km, tačiau apie 30 metų ją kasinėjantys archeologai nieko panašaus nerado. Panašu, kad etniškai įvairios kilmės Kernavės bendruomenės nariai atskiro vieneto organizaciniu atžvilgiu, kaip rusiškoji miesto dalis Vilniuje, nesudarė. Čia nebuvo cerkvės, vienijusios tų laikų slavų bendruomenę. Religinis sinkretizmas buvo esminis XIV a. Kernavės bendruomenės bruožas.

Gintautas Vėlius