Vaiduoklių kapai
XIV a. Lietuvoje, plintant krikščioniškoms laidojimo tradicijoms, nyko mirusiųjų deginimo paprotys. Mirusieji tradiciškai aukštielninki, galva orientuoti vakarų kryptimi, pradėti laidoti senkapiuose, bažnyčiose arba jų šventorių teritorijose. Tačiau kartais XIV a. ir vėlyvesniais laikais datuojamuose kapuose mirusieji aptinkami nukirstomis galvomis arba galūnėmis.
Paslaptingi nukirsdinti numirėliai
Kernavės XIV a. kapinyne archeologai tyrinėjo 45–50 metų amžiaus moters kapą, kuriame mirusioji palaidota tradiciškai aukštielninka, ištiestomis kojomis.
Įdomybė
Kernavės XIV a. kapinyne archeologai tyrinėjo 45–50 metų amžiaus moters kapą, kuriame mirusiosios apsukta kaukolė gulėjo krūtinės srityje, ties alkūnėmis nukirstų rankų kaulai aptikti tarp blauzdikaulių. Nukirsdinti mirusieji (be galvų, galūnių) sietini su kovos su ramybės neduodančiais mirusiaisiais ritualu, gali būti, kad archeologai aptiko „vaiduoklio“ ar „vampyro“ kapą.
Tačiau apsukta kaukolė gulėjo krūtinės srityje. Ties alkūnėmis nukirstų rankų kaulai aptikti tarp mirusiosios blauzdikaulių. Ausų srityje rasti puošnūs sidabriniai paauksuoti auskarai. Konstatuota, kad galva ir rankos nukirstos dar nesuirus minkštiesiems audiniams. Kas buvo ši moteris, kodėl ją nukirsdino? Vien archeologinių tyrimų duomenys į šiuos klausimus neatsako.
Panašių kapų Lietuvoje aptikta ir kitur. Tyrinėjant Vilniaus žemutinėje pilyje buvusios Šv. Onos-Barboros bažnyčios vidų, rasti mirusiojo griaučiai ir nukirsta bei po pečiais pakišta galva. Net keliuose kapuose Alytaus kapinyne kaukolės aptiktos „ne savo“ vietose arba jų apskritai nerasta. Baltų kraštuose kapų, kuriuose kaukolės buvo šalia mirusiojo griaučių, rasta Prūsijoje, XIII a. Vėluvos kapinyne.
“
Pasak autorių duomenų, dar XVIII a. egzistavo paprotys menamiems vampyrams kastuvu nukirsti galvas ir padėti jas tarp kojų.
Tyrimų autoriai šiuos kapus sieja su neva pagoniškais laidojimo ritualais, atspindinčiais kovą su vampyrais tarp apkrikštytų prūsų. Pasak autorių duomenų, dar XVIII a. egzistavo paprotys menamiems vampyrams kastuvu nukirsti galvas ir padėti jas tarp kojų, tikintis, kad tada jie negalės pakenkti gyviesiems. Svarbi archeologo Eugenijaus Svetiko nuoroda į Prūsų Teisyną, kuriame nustatyta, kad „negyvam žmogui galvą nukirsti arba nupjauti yra nusikaltimas, atlyginamas puse markės“. Apie šio papročio buvimą Lietuvoje randame žinių net tarpukario spaudoje, kur minimi pasakojimai apie vaiduokliams kertamas galvas.
Sugrįžta nedorėliai ir „nelaikiai“
Paprastai laidotuvių papročiais ir ritualais stengtasi mirusiajam įsiteikti, siekiant ramybės tiek jam, tiek gyviesiems. Tačiau minėtais atvejais įžvelgiamas negatyvus požiūris į mirusiuosius. Egzekucijos, kaip bausmės akto už mums nežinomas nuodėmes, galimybė čia mažai tikėtina, nes iš pradžių mirusieji buvo palaidoti tvarkingai greta kitų bendruomenės narių. Nukirsdinta moteris Kernavėje buvo papuošta prabangiais auskarais.
“
Pasakojimuose grįžtantys numirėliai realiame gyvenime dažniausiai būdavo traktuojami kaip neigiamos asmenybės.
Kita galima mirusiųjų nukirsdinimo priežastis sietina su nekrofobinio pobūdžio tikėjimais ir papročiais, kurių apstu mūsų mitologinėse sakmėse bei pasakojimuose. Pasakojama, kad kartais mirusieji grįždavę, baugindavę ir įvairiai kenkdavę gyviesiems. Tokiu atveju mirusįjį ekshumuodavo ir nukirsdindavo. Vaiduliais, vaiduokliais, vaidinuokliais, velionimis, nelaikiais, prisidavėjais, kraujasiurbiais arba vampyrais dažniausiai tapdavo mirę ne sava mirtimi, dėl nelaimingo atsitikimo, nužudyti ar savižudžiai (ypač pakaruokliai), prasikaltę ar nusidėję, burtininkai ir bedieviai. Pasakojimuose grįžtantys numirėliai realiame gyvenime dažniausiai būdavo traktuojami kaip neigiamos asmenybės: piktas ponas, nedoras žmogus, įkritęs į degtinę, miręs be kunigo, nėjęs išpažinties, merga su velniu susidėjus…
Karo kirvis prieš vaiduoklius
Anot pasakojimų, besivaidenantį mirusįjį iškasdavo bei nukirsdindavo dažniausiai specialiai tam samdomas ir šį reikalą kaime išmanantis žmogus. Kertama ne bet kaip, o „atatupstu lidziumi“. Nukirsta galva būdavo dedama mirusiajam tarp kojų tam, kad jis jos rankomis nepasiektų ir vėl neužsidėtų. Daugelyje pasakojimų taip žmonėms gintis nuo vis sugrįžtančio vaiduoklio pataria kunigas.
“
Tikėjimą kraujasiurbiais ir vampyrais Jonas Balys pagrįstai laiko ne vietiniu, o perimtu iš slavų.
Ne vieną tokį pasakojimą surinkęs Jonas Balys rašo: „Tai nėra lietuvių išradimas, tačiau atrodo, kad šitokia žiauri priemonė dar ne taip seniai iš tikrųjų pasitaikydavo mūsų krašte“. Tikėjimą kraujasiurbiais ir vampyrais Jonas Balys pagrįstai laiko ne vietiniu, o perimtu iš slavų. Tai, kad vampyrizmo, kaip nekrofobijos formos, kilmė yra slaviška, pripažįstama ir šiandien. Negausiuose lietuviškuose pasakojimuose apie kraujasiurbius ir vampyrus galvų nukirtimo ir apskritai jų laidojimo papročiai neminimi. Todėl nėra pagrindo šį paprotį ir aptiktus nukirsdintus mirusiuosius sieti su šiomis mistinėmis būtybėmis. Lietuviškuose pasakojimuose ir net mitologinėse sakmėse taip elgiamasi su gyviesiems neduodančiais ramybės, kurie dažniausiai mirė nenatūralia mirtimi, ne laiku arba nusidėjėliais. Nukirsdinti mirusieji (be galvų, galūnių) sietini ne su laidojimo tradicijomis, o su ekshumacija ir palaikų išniekinimu, iššauktu sugrįžtančio numirėlio baimės. Taigi Kernavėje tyrinėtas nukirsdintos moters kapas iliustruoja nekrofobijos sukeltą kovos su ramybės neduodančiais mirusiaisiais ritualą.
Gintautas Vėlius
