Mirties vaizdavimas XVII–XVIII a.
„Gyvybės pjovėja“ abejinga luomui ar amžiui
LDK ankstyvuoju laikotarpiu nesutinkame Vakarų Europoje dar Viduramžiais plitusių įvairių mirtį simbolizuojančių ir vaizduojančių scenų.
Daugiausiai mirties simboliai LDK imami vaizduoti nuo XVII a., išpopuliarėjus antkapiams, epitafijoms, laidotuvių pamokslų leidinių iliustracijoms. Mirtį bendrose kompozicijose simbolizuoja nudžiūvę medžiai, užgesę fakelai ir kiti simboliai.
Pagrindiniu mirties simboliu nuo Viduramžių pabaigos tapo giltinė. Ją išpopuliarino XV-XVI a. dailėje paplitusios Dance macabre (Mirties šokių) kompozicijos. Gardino Brigičių bažnyčiai XVII a. tapytas „Mirties šokio“ paveikslas perteikia pagrindinę mintį – prieš mirtį visi lygūs, todėl čia giltinė už rankos išsiveda visus – vyrus ir moteris, vaikus ir senelius, kunigaikščius, dvasininkus, bajorus, paprastus miestiečius ir valstiečius.Tokią mintį perteikia Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje išlipdyta giltinės skulptūra, prie kurios kojų mėtosi įvairių pareigybių insignijos, aukštų Bažnyčios hierarchų kepurės – mirtis visus sulygina. Vaizduojama giltinė nėra gąsdinimo mirtimi priemonė. Dažniausiai taip primenama neišvengiamybė – atėjusi giltinė tiesiog pasiima žmogaus gyvybę. Mirtis vadinama gyvybės pjovėja, todėl dažniausias atributas, su kuriuo ji vaizduojama, tampa dalgis. Kartais net vienas dalgis simbolizuoja giltinę, mirties nešėją, kas matyti, pavyzdžiui, Chreptavičių epitafijoje (1759), įrengtoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčios sienoje. Mirtį simboliškai primena vaizduojamos suirusių palaikų dalys (dažniausiai kaukolė ir kaulai).
“
Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje išlipdyta giltinės skulptūra, prie kurios kojų mėtosi įvairių pareigybių insignijos, aukštų Bažnyčios hierarchų kepurės – mirtis visus sulygina.
Tačiau skirtingai nuo skeleto, kuris įprasmina giltinę, atskirai vaizduojama kaukolė tik primena, kad žmogaus kūnas laikinas ir yrantis. Dažniausiai tokios kaukolės naudojamos kaip dekoratyvinės detalės antkapiniams paminklams ar leidiniams puošti. Tokią funkciją kaukolė su dviem kaulais atlieka minėtoje Chreptavičių epitafijoje ar Samuelio Paco (m. 1629) antkapyje Vilniaus katedroje.
Žemiškojo laiko smiltys ir vartai į amžinybę
Dar vienas mirtį ženklinantis simbolis – vartai. Šis simbolis dažniausiai naudojamas literatūriniuose aprašymuose („išėjo pro mirties vartus“), bet sutinkamas ir dailėje. Laidotuvių pamokslus puošiančiuose raižiniuose ne kartą vaizduoti vartai, kaip žemiškojo kelio pabaiga ir Amžinojo pradžia, pro kuriuos neišvengiamai turėjo praeiti mirusysis. LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos (m. 1635) antkapis įrengtas kaip portalas – jis puošia praėjimą iš bažnyčios į zakristiją. Tokia reto tipo antkapio prasmė irgi siejasi su perėjimo į Amžinąjį gyvenimą simbolika.
Kitas su mirtimi siejamas simbolis – smėlio laikrodis. Juo norima pabrėžti, kad žemiškasis laikas nėra begalinis – smėlio smiltelės subėga, gyvenimo laikas baigiasi.
“
Laidotuvių pamokslus puošiančiuose raižiniuose ne kartą vaizduoti vartai, kaip žemiškojo kelio pabaiga ir Amžinojo pradžia.
Pavyzdžiui, vyskupo Marcijono Tryznos (m. 1643) laidotuvių pamokslo iliustracijoje vaizduojamas mirusiojo, pasirėmusio į stalą, portretas. Ant stalo guli knyga, stovi kryžius ir vyskupo kepurė. Atrodytų, tipingas portretas, reprezentuojantis aukštas pareigas užimantį vyskupą. Tik kairėje išraižyta giltinė su smėlio laikrodžiu liudija, kad žemiškasis vyskupo gyvenimas jau baigėsi.
Angelai ir feniksai – mirusiojo sielos pagalbininkai
Angelų vaizdavimas barokinėje dailėje dažnai sutinkamas. Tačiau su mirtimi susijusiuose dailės kūriniuose jis specifinis. Angelai čia kartais vaizduojami su trimitu rankose, tarsi pasiruošę skelbti Paskutinio Teismo akimirką. Tokį matome, pavyzdžiui, Mykolo Boleslovo Bispinko (m. 1787) antkapyje Ružanų bažnyčioje. Skaistyklos ir pragaro vaizdai LDK dailėje irgi sutinkami, bet jie dažniausiai turėjo atlikti gąsdinantį, sakytume, didaktinį poveikį.
“
Angelai čia vaizduojami kaip tarpininkai, pagalbininkai, padedantys išsivaduoti sieloms iš skaistyklos liepsnų.
Kaip tik taip „besidarbuojančius“ angelus regime Giedraičių bažnyčioje esančiame paveiksle „Švč. M. Marija skaistyklos sielų užtarėja“. Tačiau dar dažniau angeliukai pasitelkiami nuotaikai perteikti – vaizduojami liūdintys ar net verkiantys angeliukai, taip simbolizuojantys mirusiojo netektį lydinčias emocijas. Du prie karsto parimę angeliukai liko Jono Stanislovo Sapiegos (m. 1635) antkapyje. Liūdintys angeliukai matyti ir LDK kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui (m. 1684) ketinto sukurti sarkofago eskize.
“
Prisikėlimą, sėkmingą skrydį į Dangų vaizdavo iš pelenų kylantis feniksas, krikščioniškoje ikonografijoje simbolizuojantis Švč. M. Marijos Ėmimą į Dangų.
Pasitaiko retesnių su mirtimi siejamų simbolių. Kazimiero Leono Sapiegos (m. 1665) laidotuvių pamokslo iliustracijoje vaizduojamas iš liepsnų kylantis feniksas su didiko portretu. Feniksui į koją įsmeigta Sapiegų herbinė strėlė liudija, kad legendinis paukštis esąs pats mirusysis, pasirengęs laimingai pasiekti Dangų.
Mindaugas Paknys
Literatūra: M. Paknys. Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIII a. Vilnius, „Aidai“, 2008.
