Katalikiška Apšvieta: naujos mokymo šakos
XVIII a. pirmame ketvirtyje intelektualinės minties pokyčiai regimi bažnytinio gyvenimo sferoje. Tai – Jėzuitų, Misionierių, Pijorų ir Teatinų ordinai bei kongregacijos. Jų veikimas ir mokymas dažniausiai apsiribojo mokyklų, kolegijų ar privačių apartamentų sienomis, tačiau iš pažiūros nematoma edukacinė bei mokslinė praktika sėkmingai pureno dirvą katalikiškos Apšvietos idėjoms. Nuolatiniai ryšiai su Vakarų Europos ordinais tiesė tvirtas mokslinės patirties ir humanitarines kultūros gijas.
Vakarietiškos Apšvietos atgarsiai jėzuitų kolegijose
Jėzuitų ordino veikloje regimi ryškūs pokyčiai, prasidėję nuo 1730 metų. Į filosofijos studijų programą leista įtraukti eksperimentinius mokslus, o šie ėmė klibinti tradicinio aristoteliško pasaulio sampratą.
Įdomybė
1700–1739 m. Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos jėzuitų kolegijose kaip atskira mokymo disciplina pradėta dėstyti istorija. Respublikos jėzuitų kolegijose istorijos pradėta mokyti 1739 m. rudenį. XVIII amžiaus 6-ame deš. istorijos mokyta visose Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų kolegijose.
Daug ordino narių patraukė studijuoti į Vakarų Europą. Netrukus pradėjo efektyviai veikti „grįžtamojo kultūrinio ryšio“ mechanizmas. Lietuvos ir Lenkijos katalikiškų ordinų aplinkoje prasidėjo nepaliaujama Vakarų civilizacinės minties slinktis. 1730 metais Vilniaus akademijoje pradėta dėstyti prancūzų kalbą. Netrukus po Vilniaus, Varšuvos, Lvovo, Poznanės bei Liublino eilė atėjo ir provincijos mokykloms. Prancūzų ir vokiečių kalbas imta dėstyti Kauno, Lomžos, Drogičino kolegijose. Iki 1750 m. jėzuitų mokyklose jau buvo pritarta astronomijos ir meteorologijos pasiekimams, griežtai oponavusiems Aristotelio ir Ptolemajo tradicijai. Apšvietos idėjų programa siūlė naujas mokymo šakas. 1700–1739 metais Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos jėzuitų kolegijose kaip atskira mokymo disciplina pradėta dėstyti istorija. Respublikos jėzuitų kolegijose jos pradėta mokyti 1739 m. rudenį. XVIII amžiaus 6-ame deš. istorijos mokyta visose Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų kolegijose. Šalia istorijos mokyklose įvestos atskiros valandos ir geografijos mokymui. Šis Lietuvos ir Lenkijos kolegijose įdiegtas astronomijos, geografijos ir istorijos kompleksas skatino lig tol nepatirtą tikrovės pažinimą ir istorinės savimonės pokyčius.
Pijorai: tiltas tarp Romos ir Maskvos
Daug dėmesio bajorų lavinimui skyrė ir Pijorų ordinas. Jo veikla susijusi su Stanislovo Konarskio vardu. Didžiausias jo nuopelnas – Bajorų kolegijos įsteigimas Varšuvoje ir Lenkijos provincijos pijorų mokyklų reforma.
“
Didžiausią pijorų mokyklinės reformos poveikį patyrė Lenkija, tačiau ir Lietuvoje buvo juntami jų edukacinės veiklos atgarsiai.
Pijorų išlaikomose mokyklose atsisakyta scholastinės mąstymo tradicijos, į mokymo programą įtrauktos prancūzų ir vokiečių kalbos. Prancūzų kalbos ir literatūros dėstymas buvo gerai organizuotas ir apgalvotas. Jo dėka į Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę erdvę pirmą kartą pateko iškiliausi prancūzų literatūros autoriai. Pakilo matematikos dėstymo lygis, mokiniai galėjo susipažinti su eksperimentinės fizikos pagrindais, o geografijos pamokų metu pradėta naudotis atlasu ir gaubliu. Didžiausią pijorų mokyklinės reformos poveikį patyrė Lenkija, tačiau ir Lietuvoje buvo juntami jų edukacinės veiklos atgarsiai. Stanislovą Konarskį artimi ryšiai siejo su žymiu ir veikliu to meto Lietuvos pijoru Motiejumi Dogeliu, Bajorų kolegijos Vilniuje įkūrėju ir rektoriumi. Plačiau išplėtoti edukacinės veiklos M. Dogelis nespėjo, nes ši mokykla, spaudžiant jėzuitams, nenorėjusiems išleisti iš rankų švietimo monopolio, 1741 m. buvo uždaryta.
Kartu su M. Dogeliu daug nuveikė ir Vilniaus katedros pamokslininkas Jurgis Čiapinskis, susirašinėjęs su rusų šviesuoliu Michailu Lomonosovu. Šitaip Lietuvos ir Lenkijos pijorai mezgė korespondencinį tinklą, į bendrą komunikacijos sistemą įtraukdami ir Romą, ir Maskvą.
Teatinų elitinės mokyklos
Aktyvią lavinimo bei ugdymo veiklą plėtojo ir Teatinų ordinas. Jo nariai pirmieji Abiejų Tautų Respublikoje smarkiai kritikavo lotynų kalbos mokymą pagal ispanų jėzuito Manuelio Alvarezo vadovėlį, išleistą dar 1572 metais.
“
Karalius Stanislovas Augustas buvo Varšuvos teatinų auklėtinis, o jo darbo kabinete greta S. Konarskio bei misionierių generalinio vizitatoriaus Piotro Śliwickio portretų kabėjo ir Portaluppi’o atvaizdas.
Šio vadovėlio įtaka humanitarinei Lietuvos ir Lenkijos kultūrai buvo milžiniška. Išminties, žodžio ir frazeologijos iš jo sėmėsi ištisos bajorų kartos. Prancūzijoje jau XVII a. vid. kilo M. Alvarezo knygos kritika, inspiruota jansenistų.Tuo tarpu ATR M. Alvarezo vadovėlio tradicija tarp bajorų buvo gaji.
Teatinai ir misionieriai Varšuvoje buvo įkūrę elitines mokyklas. Naujam teatinų mokymui įtakos turėjo ir ryšiai su kongregacijos nariais Vakarų Europoje. 1740 metais Varšuvoje apsistojo italas teatinas Antonio Maria Portaluppi, skleidęs Christiano Wolffo filosofines pažiūras. Beje, karalius Stanislovas Augustas buvo Varšuvos teatinų auklėtinis, o jo darbo kabinete greta S. Konarskio bei misionierių generalinio vizitatoriaus Piotro Śliwickio portretų kabėjo ir Portaluppi’o atvaizdas.
Teatinai nemažai dėmesio skyrė ne tik humanitariniams, bet ir gamtos mokslams. XVIII a. 6-ame deš. į mokymo programą jie įtraukė naują gamtos pažinimo sistemos sampratą. Teatinų dėstymas buvo grindžiamas italo A. Della Torre’s ir prancūzo P. Regnault’o fizikos vadovėliais.
Misionierių kongregacijos nariai įgijo didelį autoritetą, išlaikydami kunigų seminarijas ir vadovaudami joms. Anot lenkų švietėjo ir publicisto kunigo Hugo Kołłątajaus, jie, „palyginus su kitais, buvo daug drausmingesni, viskas ten buvo sutvarkyta prancūzišku pavyzdžiu – ir mokymas, ir papročiai.“
Eligijus Raila
