1581 m. Kristupo Radvilos Perkūno diversinis žygis į Maskvą
1581 m. vasarą, vykstant paskutiniam Livonijos karui (1558–1583), Pskovo žygio metu prasidėjo LDK lauko etmono Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) vadovaujamų raitelių būrio diversinis reidas į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gilumą. Nuo liepos pab. iki spalio 22 d. trukęs žygis buvo vienas tolimiausių lietuvių karo žygių, pasiekęs Aukštutinę Volgą ir sukrėtęs maskvėnus „neįtikėtina baime“. Žygis buvo sėkmingas: pavyko parsigabenti didžiulį karo grobį ir, svarbiausia, paralyžuoti maskvėnų valią aktyviai priešintis. Taip buvo apsaugotos pagrindinės LDK–Lenkijos pajėgos prie Pskovo nuo Maskvos puolimo.
Perkūno misija
Paskutiniame Livonijos karo etape, ruošiantis Pskovo karinei kampanijai, 1581 m. liepos 10 d. karo stovykloje prie Dysnos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro sušaukta karo taryba nusprendė į priešo užimtą Oršos ir tolesnį regioną išsiųsti lauko etmono K. Radvilos Perkūno vadovaujamą raitelių būrį.
“
Rugpjūčio 5 d. K. Radvila Perkūnas su apie 4 000 raitelių iš Vitebsko išžygiavo į šiaurę.
Jie turėjo pridengti į Pskovą žygiuojančias valdovo jungtines lietuvių ir lenkų karines pajėgas iš rytų nuo maskvėnų išpuolių. Rugpjūčio 5 d. K. Radvila Perkūnas su apie 4 000 raitelių iš Vitebsko išžygiavo į šiaurę. Etmono karių branduolį sudarė beveik 1 000 asmeninių K. Radvilos Perkūno raitelių ir raitelių kuopa, kurią skyrė didiko tėvas, didysis LDK etmonas Mikalojaus Radvila Rudasis.
Įdomybė
Paskutiniame Livonijos karo etape, LDK būriams žygiuojant po Oršos apylinkes, K. Radvila Perkūnas kariams įsakė neliesti Vytauto įkurto Pokrovo miesto ir taip pagerbti Lietuvos didžiojo kunigaikščio atminimą.
Prie žygio prisijungė pavieniai LDK kariuomenės raiteliai bei pėstininkų iš pasienio pilių būrys.
Iš pradžių K. Radvilos Perkūno būriai naršė Oršos apylinkes. Liepos 29 d. Steponas Batoras įsakė etmono būriui dengti LDK pasienį Vitebsko ir Suražo apylinkėse. Rugpjūčio pradžioje netoli Toropeco, prie Pokrovo miesto K. Radvilos Perkūno pajėgas papildė Smolensko vaivados Filono Kmitos Černobyliečio atvesti raiteliai – algininkai ir Lietuvos kazokai. Jungtiniame būryje buvo apie 6 000 karių, kurie ruošėsi niokojančiam reidui į priešo užnugarį. Siekta išžvalgyti priešo kariuomenės koncentracijos vietą ir sukelti sąmyšį. Pagerbiant Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą, K. Radvila Perkūnas kariams įsakė neliesti Vytauto įkurto Pokrovo miesto. Tačiau įsiveržus į Smolensko sritis, šios apylinkės buvo smarkiai niokojamos. Prie Šelomos upės būrys susidūrė su dviem maskvėnų pulkais: vieną sunaikino, o kito puolimą sėkmingai atrėmė.
Caras liepsnų apsuptyje
Vėliau jungtinės pajėgos įsiveržė į Rževo apylinkes. Brasta persikėlę per Volgą, sudegino Urdomos miestą ir iš šių apylinkių patraukė link Staricos, kur tuo metu rezidavo, kaip amžininkai teigė, 20 000 totorių saugomas Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV.
Stepono Batoro stovyklą prie Pskovo pasiekė žinios, kad K. Radvilos Perkūno būrys rugsėjo 14 d. buvo vos už trijų ar keturių mylių nuo Staricos.
“
Iš Maskvos valdovo dvaro matėsi lietuvių deginamų kaimų ir gyvenviečių dūmai.
Iš Maskvos valdovo dvaro matėsi lietuvių deginamų kaimų ir gyvenviečių dūmai. Anot amžininkų, stebėdamas, kaip Radvilos būrys siaubė ir degino apylinkes, Ivanas IV iš įtvirtintos Staricos pilies į valstybės gilumą išsiuntė iždą ir žmoną su vaikais, o pats ruošėsi plaukti laivu. Ivanas IV, atsisukęs į saviškį, pasakė: „O matai, pasiunčiau aną, kad Biržus [K. Radvilos Perkūno tėvoninė pilis] sudegintų, neįvykdė to, tai dabar šis prieš mano akis mano nuosavas degina“. F. Kmita Černobylietis net siūlė apeiti Staricą, paimti Maskvos valdovą į nelaisvę ir taip baigti karą. Tačiau su planu K. Radvila Perkūnas nesutiko – aplinkui būta daugiau kaip 50 000 maskvėnų kariuomenės, kuri galėjo pražudyti jo būrį. Nusprendęs nerizikuoti karių gyvybe, K. Radvila Perkūnas atsitraukė iš nusiaubtų Staricos apylinkių ir nužygiavo link Ilmenio ežero. Pakeliui sumušė iš Toropeco į pagalbą Ivanui IV skubėjusią apie 1 000 karių įgulą ir Staraja Rusios miestą gynusią įgulą.
Nukeltos kepurės prieš nugalėtojus
Nužygiavęs daugiau kaip 250 mylių, sudeginęs 6 miestus ir daugybę kaimų, spalio 22 d. K. Radvila Perkūnas kaip nugalėtojas iškilmingai ir su nemažu grobiu bei belaisviais, tarp kurių buvo kunigaikštis Obolenskis ir kiti maskvėnų bojarinai, atvyko į karaliaus stovyklą prie Pskovo. Nepaisant šalčio, visi išėjo pasitikti grįžtančiųjų. Anot amžininko, žygio vado „tėvas [M. Radvila Rudasis] ir visa Lietuva išvyko jo pasitikti.
“
Pergalė tapo karo meno istorijos pavyzdžiu.
Ponas Žemaitijos seniūnas lauke jį sveikino Ponų vardu […], o tėvas, Vilniaus vaivada, nepaisydamas didelio šalčio, nusiėmė nuo galvos kepurę ir su atvira galva atsistojo, kad net sūnus prašė, kad galvą užsidengtų.“ Spalio 23 d. lietuvių senatorių pasitarime K. Radvila Perkūnas padarė pranešimą apie žygį.
Karinė K. Radvilos Perkūno ekspedicija buvo sėkminga. Ji apsaugojo pagrindines jungtinės LDK–Lenkijos kariuomenės pajėgas prie Pskovo nuo Maskvos puolimo, o Ivanas IV išsiuntė derybinę pasiuntinybę.
“
„Tu baubas esi maskviškiams ir karo perkūnas, / priešams – tikra pragaištis, o tėvynei – išganymas – bailūs / bėgo nesyk nuo tavęs, neįveikiamo mūšy, maskviškiai!“.
Pergalė tapo karo meno istorijos pavyzdžiu. Remiantis K. Radvilos Perkūno pranešimu apie žygį, nutarta Pskovo puolimą atidėti ir pradėti derybų konsultacijas su Maskva. Istorikas Edvardas Kotlubajus net teigė, kad K. Radvila Perkūnas, „galimas daiktas, daugiausia nuveikė, kad priverstų carą sudaryti taiką“.
Šis žygis atsispindėjo proginėje XVI a. literatūroje, daugiausia Biržų ir Dubingių šakos Radvilų klientų bei jų dvaro poetų kūryboje: Pranciškaus Gradausko „Maskvos kelionės aprašyme“ (1582), Jano Kochanovskio „Kelionėje į Maskvą“ (1583), Elijaus Pelgrimijaus „Asmeninėje panegirikoje Kristupui Radvilai“ (1583), Andriaus Rimšos „Dešimtmetyje pasakojime“ (1585) ir Jono Radvano „Radviliadoje“ (1592). Kaip tik dėl 1581 m. žygio K. Radvila imtas vadinti „Perkūnu“. Apibendrinęs K. Radvilos Perkūno karinę veiklą, XVI a. poetas Jonas Radvanas didikui skirtoje epigramoje rašė: „Tu baubas esi maskviškiams ir karo perkūnas, / priešams – tikra pragaištis, o tėvynei – išganymas – bailūs / bėgo nesyk nuo tavęs, neįveikiamo mūšy, maskviškiai!“.
Raimonda Ragauskienė
Literatūra: J. Piotrowski, Dziennik wyprawy Stefana Batorego pod Psków, wyd. A. Czuczyński, Kraków, 1894.
Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Karyba XVI vidurio - XVII a.
-
Knygos ant grandinės Vilniaus universiteto bibliotekoje
Skaityti -
Kaip prisišaukti žiaurią mirtį senajame Vilniuje: italo Franko istorija
Skaityti -
Šlapiųjų vartų istorija nuo nukryžiuotų kankinių iki psichikos ligonių prieglaudos
Skaityti -
Viešieji egzaminai Vilniuje – reklama mokymo įstaigai
Skaityti