Lietuviai bizantiečių akimis
Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja krikščioniškus Rytus, tačiau jos centrą Konstantinopolį iš Vilniaus pasiektume keliaudami beveik stačiai į pietus. Kalbėdami apie Lietuvą Rytų krikščioniškos civilizacijos kontekste, turime atminti Šiaurės ir Pietų distinkciją, kuri antikos laikais sutapo su civilizacijos ir barbarų kraštų takoskyra. Antrame tūkstantmetyje įvykusį Šiaurės Europos iškilimą nulėmė krikščionybės plėtra, anuomet sutapusi su civilizacijos sklaida. Krikščionybės ekspansija (kaip plėtimasis ir kokybiškai naujų visuomenių kūrimasis) nebuvo nesulaikomas procesas, ne visi kraštai, ne visos gentys buvo krikščionybei imlios. Baltijos jūros pietuose gyvenę slavai, rytuose – baltai ir finougrai dar ilgus amžius liko pagonys. Tad numanu, jog senoji takoskyra tarp barbarybės ir senesnės bei jaunesnės civilizacijos kraštų ir toliau liko panaši į antikos ir ankstyvųjų viduramžių laikais brėžtąją.
Tokia takoskyra reiškia, kad bizantiečių pusėje galima rasti liudijimus apie jų požiūrį į lietuvius, o XIV–XV a. lietuviai panašių liudijimų nepaliko. Kontaktai tarp Bizantijos ir Lietuvos aktyviausiai plėtojosi Algirdo ir Vytauto laikais. Būtent apie šiuos Lietuvos valdovus turime du iškalbingus liudininkus. Tai Nikiforas Gregoras (ap. 1290–ap. 1361) ir Laonikas Chalkokondylas (†1490).
Lietuva kaip pagoniška Rusia
Intelektualas vienuolis Nikiforas Gregoras garsėjo įvairiais talentais, reiškėsi astronomijos, teologijos ir istorijos srityse. Gyvenimo saulėlydyje Gregoras parašė Romėjų istoriją – veikalą, kuris yra vienas svarbiausių XIV a. Bizantijos istorijos šaltinių.
Įdomybė
Bizantijos istorikų veikaluose randame įdomių įsivaizdavimų apie lietuvius. XIV amžiuje vienuolis intelektualas Nikiforas Gregoras lietuvius laikė pagoniška rusų tautos atplaiša, o XV a. Atėnų istoriko Laoniko Chalkokondylo veikale rašoma, kad žemaičiai tebegarbina Apoloną ir Artemidę, o „jų būdas ir papročiai tokie kaip senovės graikų“.
Šiame veikale, aprašant XIV a. vid. bažnytinės politikos peripetijas, esama žinių apie lietuvius ir jų valdovą Algirdą. Žinios pateikiamos savitai, nes to meto LDK regima rusų žemių kontekste. Nors kultūrinė, kalbinė ir politinė patirtis mus yra įpratinusi įsivaizduoti, kad Rusia/Rusija gali būti tik viena, tačiau Gregoro veikalas rodo, kad taip buvo ne visada. Iš Romėjų istorijos sužinome, kad, anot autoriaus, Rusia buvo susiskirsčiusi į keturias dideles dalis. Trys Rusios buvo krikščioniškos, o ketvirta – pagoniška. Pastarąją valdė lietuviai, pasižymintys tuo, kad vis dar garbino ugnį, buvo patyrę kariai ir vieninteliai iš visos Rusios gyventojų nemokėjo duoklės totoriams. Lietuviai Gregoro veikale vaizduojami labai palankiai. Tokį palankumą lėmė tai, kad Gregoro politiniai ir idėjiniai priešai beveik nesvyruodami rėmė Maskvos kunigaikščius. Pasisakydamas prieš juos ir prieš maskvėnų 1353 m. į Rusios metropolitus pasiūlytą Aleksijų, Romėjų istorijos autorius rėmė jų konkurentus, negailėjo gerų žodžių Algirdui ir jo remiamam kandidatui Romanui. Gregoras tikėjosi, kad sėkminga Algirdo bažnytinė politika leis išsaugoti tradicinę Rusios metropolijos vienybę, stiprins dar nuo Kijevo kunigaikščio Vladimiro laikų (988) užsimezgusią graikų ir rusų tautų draugystę.
“
Lietuviai Gregoro veikale vaizduojami labai palankiai.
Tai, kad lietuviai vis dar buvo „ugnies garbintojai“, Gregorui neatrodė rimta kliūtis. Ko gero, jis tikėjosi, kad ir jie vieną dieną taps stačiatikiais. Taip siūlome suprasti jo sugalvotą pasakojimą apie Algirdo pažadą priimti stačiatikių tikėjimą, jei visos Rusios metropolitu bus įšventintas Romanas. Anot Gregoro, Algirdas, sužinojęs, kad metropolitu, panaudojus Maskvos pinigus, buvo įšventintas ir Aleksijus, didžiai nusivylė, atsimetė nuo pažado krikštytis, nusprendė toliau garbinti saulę ir demaskuoti godumo demonus, kuriems esą atsidavė ir imperatorius, ir patriarchas. O juk ir Algirdo diplomatai žinojo, kaip panaudoti pinigo galią Konstantinopolio rūmų menėse.
Lietuviai kaip katalikiška tauta
Nors Gregoras palankiai kalbėjo apie lietuvių valdovą ir jo valdomos tautos karingumą, jis manė, kad lietuviai tebuvo pagoniška rusų tautos atplaiša, tokia likusi nuo Rusios krikšto laikų. Kitokia perspektyva atsiskleidžia Atėnų istoriko Laoniko Chalkokondylo veikale Istorijos liudijimai. Tekste, rašytame po Konstantinopolio žlugimo (1453), lietuviai iškyla kaip savarankiška tauta.
“
Chalkokondylo žinios apie žemaičius buvo gana anachronistiškos ir egzotiškos.
Nors jie ir toliau savo išvaizda buvo panašūs į rusus, bet skyrėsi nuo jų tuo, kad išpažino Romos katalikų tikėjimą. Chalkokondylas žinojo, lietuviai kalba savo kalba, kuri skyrėsi nuo rusų, vengrų ar vokiečių kalbų. Tiesa, Chalkokondylo žinios apie žemaičius buvo gana anachronistiškos ir egzotiškos. Jis manė, kad žemaičiai ir jo laikais vis dar buvo pagonys, kurie nuo kaimyninių tautų skyrėsi tiek kalba, tiek gyvenimo būdu. Chalkokondylas pažymėjo, kad žemaičiai tebegarbina Apoloną ir Artemidę, o „jų būdas ir papročiai tokie kaip senovės graikų“. Jo veikale žemaičiai itin išryškinti: jie savo galia lyginami su Europai iš tikrųjų rimtą grėsmę kėlusiais totoriais ir turkais. Nenuostabu, kad, siekiant atsispirti prieš tokius žemaičius, Vakarų krikščionims teko pasitelkti specialių riterių susivienijimą – Vokiečių ordiną.
Chalkokondylo veikale išryškintą žemaičių išskirtinumą iš kitų tautų (net ir iš lietuvių!) lėmė ne tiek miglotos ir egzotiškos žinios, kiek minėta (įsivaizduojama) takoskyra tarp civilizuotų (krikščioniškų/monoteistinių) ir barbariškų (nekrikščioniškų/politeistinių) tautų. Priėmę krikščionybę lietuviai įsijungė į krikščioniškų tautų bendriją, kurioje ir toliau skyrėsi kalba ir gyvenimo būdu. Chalkokondylo akimis žiūrint, net ir priėmę krikščionybę lietuviai neprarado savo karingo būdo. Jam didelį įspūdį kėlė tai, kad lietuviai galėjo sėkmingai ginti savo valstybės sienas, tuo pačiu metu kovodami ir su lenkais, ir su vokiečiais. Tad nepaisant savotiško graikų požiūrio į Algirdo ir Vytauto laikų lietuvius, jų veikalų sugretinimas byloja apie lietuvių civilizacinį virsmą – jų ilgo kelio iš rytietiškos į vakarietišką tautą pradžią.
Darius Baronas
Literatūra: D. Baronas, „Bizantija ir Lietuva: saugus atstumas, atsargus bendrumas“, in: Naujasis Židinys–Aidai, Nr. 2, 2012, p. 103–108.
