Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833)
Jaunystės metai diplomatinėse misijose
Didelę įtaką renkantis gyvenimo kelią M. K. Oginskiui turėjo LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, įtakingiausias giminės atstovas. Mykolo Kleopo Oginskio, kaip politiko ir valstybininko, karjeros pradžią ženklina jo dalyvavimas 1786 m. priešseiminėje kampanijoje.
“
Dailios išvaizdos, talentingas, mėgstantis ištaigingą gyvenimą 25-erių metų jaunasis grafas M. K. Oginskis lengvai įsiliejo į Hagos diplomatinę aplinką.
Tais metais 21-erių metų M. K. Oginskis pirmą kartą buvo išrinktas pasiuntiniu į seimą nuo Trakų vaivadijos centrinio pavieto. Seime M. K. Oginskis buvo deleguotas tikrinti Lenkijos iždo sąskaitų bei išrinktas Lietuvos Iždo komisijos nariu. Jis rūpinosi Lietuvos muitinių sistemos tobulinimu, teikė siūlymus, kaip efektyvinti muitinių darbą. Ketverių metų seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1788 metų lapkričio 9 d. jis pateikė Lietuvos Iždo komisijos sąskaitų tikrinimo delegacijai savo „Pastabas“, siūlydamas šios komisijos reorganizavimo projektą. 1789 metais tapo LDK kardininku. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė (ir sėkmingai) gauti olandų prekybos namų paskolas ATR. Dailios išvaizdos, talentingas, mėgstantis ištaigingą gyvenimą 25-erių metų jaunasis grafas M. K. Oginskis lengvai įsiliejo į Hagos diplomatinę aplinką. Gindamas ATR interesus M. K. Oginskis derėjosi su anglų ambasadoriumi Nyderlanduose lordu Aucklandu, prūsų pasiuntiniu D. Kelleriu, Rusijos diplomatais, o 1790 m. spalį – su vykstančiu į Londoną Anglijos pasiuntiniu Prūsijoje Ewartu. 1790–1791 metų sandūroje M. K. Oginskis buvo diplomatinėje misijoje Londone.
1791 m. gegužės 3 d. konstituciją M. K. Oginskis sutiko skeptiškai. Jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafas privalėjo aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą: nedelsiant išvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė konfederacijai.
Atsisveikinimas su Tėvyne
1793 m. M. K. Oginskis tapo LDK didžiuoju iždininku. Dalyvavo rengiant valstybės pajamų ir išlaidų, suderintų su po antrojo padalijimo susidariusia situacija, projektus. 1793 metų lapkričio 9 d. jis pateikė seimui projektą „Apie krašto ekonomiškumą“, kuris ribojo importą ir dėl politinių priežasčių draudė prekybą su revoliucine Prancūzija, nors buvo akivaizdu, kad po šiuo projektu slypi Rusijos pasiuntinio J. Sieverso ranka.
“
Manoma, kad palikdamas kraštą, sukūrė polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR padalijimo emigravo. Manoma, kad palikdamas kraštą, sukūrė polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti ATR atgauti savarankiškumą, tačiau pritarimo ir paramos nesulaukė. 1802 metais gavo Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę ir sugrįžo į Lietuvą. 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. Tapo Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės nariu, rūpinosi materialine parama universitetui, steigė labdaros draugiją Vilniuje. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi ir slaptuoju tarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse pateikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą. Tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko.
Iš ilgesio gimusi kūryba
Žlugus viltims atkurti Lietuvos valstybę, M. K. Oginskis išvyko į Italiją ir ėmėsi kūrybos. Jis dar vaikystėje pasižymėjo lakia vaizduote ir gabumais muzikai. Muzikinius pagrindus jam suteikė mokytojas Žanas Rolė (Jean Rolay), lavino kompozitorius Juzefas Kozlovskis (1757–1831).
“
Muzikos žinovo reputacija M. K. Oginskį lydėjo ir diplomato, politiko veikloje.
Smuiko meno M. K. Oginskį mokė Ivanas Jarnovičius (1740–1804), Džiovanis Batista Viotti (Giovanni Battista Viotti, 1755–1824), Liudžis Kampaneli (Luigi Campanelli, 1751–1827), Šarlis Filipas Lafontas (Charles-Philippe Lafont, 1781–1839), fortepijono – pedagogas Muzio Clementi (1752–1832) ir kiti. M. K. Oginskis muzikavo su vokalistais kastratais – Crescentini (Girolamo, 1762–1846), Senesino (Andrea Martini, 1761–1819) ir Giovanni Battista Velluti (1780–1861). M. K. Oginskis grieždavo kamerinius J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno kūrinius. Muzikinės kompozicijos M. K. Oginskis nesimokė, bet kūrė ir publikavo visą gyvenimą.
Įdomybė
Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) – ne tik talentingas muzikas, tačiau ir aktyvus LDK politikas, diplomatas, visuomenės veikėjas. Manoma, kad polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“ didikas sukūrė, emigruodamas po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Jis sukūrė vieno veiksmo operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ (1799), 26 polonezus, taip pat valsų, mazurkų, kadrilių, menuetų, galopų, maršų, dainų. Muzikos žinovo reputacija M. K. Oginskį lydėjo ir diplomato, politiko veikloje.
Paskutiniuosius 10 metų M. K. Oginskis praleido Florencijoje. Čia jis baigė rašyti „Atsiminimus“ ir „Laiškus apie muziką“ (Lettres sur la musique, 1828). Čia jį 1829 m. aplankė Adomas Mickevičius ir jo bičiulis Antonis Odinecas. Čia M. K. Oginskis ir mirė. Palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Vėliau M. K. Oginskio palaikai perkelti į Italijos Panteoną, Florencijos Šventojo Kryžiaus baziliką (Santa Croce) – Dantės, Galilėjo Galilėjaus ir kitų asmenų amžino poilsio vietą.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Literatūra: Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais. Sudarytoja R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2010.
