Sveikata ir ligos
Lietuvoje rasta nedaug XIII–XIV a. kapinynų, kurių osteologinė medžiaga (griaučių tyrimas) tiktų antropologų tyrimams, nes pagoniškas mirusiųjų deginimo paprotys naikino beveik viską, kas turėjo būti laidojama. XIII–XIV a. nedegintinių palaikų kapinynai Lietuvoje dažniausiai priklausė krikščionims, spėjama – stačiatikiams, bet konfesiniai skirtumai neiškraipo duomenų apie žmonių gyvenimą, sveikatą ir ligas.
Keturiasdešimtmetis – gili senatvė
Kernavės gyventojų (stačiatikių) palaikų XIV a. Kriveikiškių kapinyne duomenys rodo, kad vidutinė žmonių gyvenimo trukmė siekė 20,5–28,5 metus (skaičių skirtumą lėmė mažas išlikusių vaikų kapų procentas). Mažiau varijuoja alytiškių vidutinė gyvenimo trukmė XIV–XVI a.: vyrų – 22,3 metų, moterų – beveik 17. Obeliuose V–VI a. – 22,6 metai: iki 20 metų mirdavo pusė žmonių, likusieji gyvendavo dar 18,5 metų. Anot apibendrintų geležies amžiaus demografinių duomenų, daugiausiai perkopusių 20 metų žmonių mirdavo eidami ketvirtą dešimtį metų.
“
Iki 20 metų mirdavo pusė žmonių, likusieji gyvendavo dar 18,5 metų.
Vidutinės gyvenimo trukmės parametrais Kernavės, Alytaus ir Obelių duomenys per tūkstantį metų gana panašūs, bet skiriasi pagal lytis (ypač moterų grupėje). Kernaviškių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – beveik iki 21 metų, moterų – vos per 18 metų, moterų Alytuje – 16,76 metų, Obeliuose vyrų – 20,4, moterų – 15,5 metų. Trumpesnį moterų gyvenimą lėmė nėštumo ir gimdymų sukeltas mirtingumas. Jei visi gimdymai pasisekdavo, kernaviškės sulaukdavo 35–40 metų ir nugyvendavo ilgesnį nei bendraamžiai vyrai gyvenimą. Vienai moteriai Kernavėje vidutiniškai tekdavo 4,8–5,6 gimdymo, bet tik 3,26–3,81 jos vaiko sulaukdavo reprodukcijos amžiaus (15 metų). Taigi šeimą sudarydavo penki ar šeši asmenys. Tų laikų visuomenei būdingas didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas, pvz., Obeliuose – virš 27 proc. 1–9 metų amžiaus grupėje.
„Stiprioji“ lytis
Kernavėje pastebimas nedidelis moterų perteklius, išskyrus dvidešimtį metų viršijusių moterų grupę (95 moterims tekdavo 105 vyrai). Ilgainiui čia vienam penkiasdešimtmečiui vyrui jau tekdavo dvi bendraamžės moterys. Kita vertus, geležies amžiaus duomenys rodo, kad vyresnių vyrų visuomenėje turėjo būti daugiau nei moterų, jie gyvendavo ilgiau.
“
Moterys lengviau išgyvendavo, o vyrai būdavo jautresni aplinkos faktoriams, todėl bendruomenės labiau globojami.
Tai daugumos visuomenių iki industrinės pažangos požymis, kuris kartais netinka Kriveikiškių kapinyno individams. Vyrų perteklių lemdavo tai, kad nepriteklių ir bado metais pagonys pirmiausia naikindavo moteriškos lyties kūdikius. Berniukus, kaip būsimus karius, gynėjus, vadus ar žemdirbius (maitintojus), labiau brangino ir geriau maitino. Tačiau moterys lengviau prisitaikydavo prie kintančių stresinių aplinkos sąlygų, dėl atrankos jos buvo atsparesnės. Moterys lengviau išgyvendavo, o vyrai būdavo jautresni aplinkos faktoriams, todėl bendruomenės labiau globojami.
Kernaviškių amžiaus grupių struktūra rodo, kad tai buvo jaunų žmonių bendruomenė: 45,7 proc. vaikų ir paauglių iki 14 m., dar 31 proc. – jaunų ir suaugusių (15–29 m.), 21,3 – brandaus amžiaus žmonių, 50 metų pasiekdavo vos 2 proc. gyventojų, šešiasdešimtmečiai ir vyresni buvo reta išimtis.
„Susitraukę“ lietuviai
Gyventojų mirtingumas – pagrindinė demografinių praradimų priežastis. Kūdikystės ir vaikystės amžiuje mirdavo iki trečdalio, o dvidešimtmetį perkopdavo vos pusė gyventojų, gimdymai retino moteris. Antropologiniai tyrimai atskleidžia, kad nuo XII a. Lietuvos gyventojų ūgis ėmė mažėti ir XIV–XVIII a. „nusileido“ apie 5 cm. Tai buvo gyventojų fizinis atsakas į pasikeitusias aplinkos sąlygas: stingant maistui, didesnę tikimybę išgyventi turėjo smulkesni individai. „Mažasis ledynmetis“, vėsinęs ir trumpinęs žemdirbio vasaras, stiprino maisto nepriteklių. Jis mažino lietuvių žemėse žemdirbystės produktyvumą, kuris ir šiaip nebuvo aukštas.
“
Antropologai pastebi, kad žemdirbystė, kaip ūkio pagrindas, ir su ja siejamas sėslesnis gyvenimas skatino daugiau valgyti augalinį maistą, kuris mažino žmonių ūgį ir prastino mitybą.
Gyventojų maiste stigo gyvulinės kilmės baltymų ir kaulams svarbių mikroelementų, kurių I tūkst. būdavo gaunama daugiau, kai didelę raciono dalį sudarė žvėriena ir naminiai gyvuliai. Antropologai pastebi, kad žemdirbystė, kaip ūkio pagrindas, ir su ja siejamas sėslesnis gyvenimas skatino daugiau valgyti augalinį maistą, kuris mažino žmonių ūgį ir prastino mitybą. Menka asmeninė higiena, sanitarija ir sveikatos apsauga papildomai mažino gyventojų atsparumą ligoms ir epidemijoms.
Vargšus sargdina badas, turtingus – nutukimas
Įdomybė
Antropologiniai tyrimai atskleidžia, kad nuo XII a. Lietuvos gyventojų ūgis ėmė mažėti ir XIV–XVIII a. „nusileido“ apie 5 cm. Tai buvo gyventojų fizinis atsakas į pasikeitusias aplinkos sąlygas: prasidėjęs „mažasis ledynmetis“ menkino derlių, o žemdirbystė, kaip ūkio pagrindas, ir su ja siejamas sėslesnis gyvenimas skatino daugiau valgyti augalinį maistą, kuris mažino žmonių ūgį ir prastino mitybą.
Infekcinės ligos buvo pagrindinė mirštamumo priežastis, jos dažniau vargindavo vyrus. Tuberkuliozė (kaulų tuberkuliozė) Lietuvoje patvirtinama nuo I tūkst. vidurio. XIV–XVIII a. ja sirgo maždaug ketvirtis Alytaus miestiečių. Dažnos buvo žarnyno infekcijos, tarp jų ir lėtinės, žarnyno parazitai, pvz., kaspinuotis. Vaikai sirgo mažakraujyste (anemija): 38,5 proc. vaikų Kernavėje ir daugiau kaip pusė Obeliuose. Ši liga dažna tarp suaugusių Kernavėje (13,5 proc. vyrų ir 24,1 proc. moterų).
Anemija susirgdavo dėl ilgo žindymo vaikystėje, sutrikusio virškinimo, dažnų viduriavimų, mėsos trūkumo (baltymų, geležies ir mikroelementų šaltinis), žarnyno parazitų. Žmonės taip pat sirgo nutukimo sukeltu diabetu, sąnarių ir stuburo ligomis (osteochondroze), artritu, meningitu. Dažnai patiriamas stresas nebūtinai palikdavo pėdsakus osteologinėje medžiagoje, bet lėtiniai uždegimai atsiliepdavo kaulų pakitimais. Tik atsparūs individai įveikdavo lėtines ligas. Antropologiniai tyrimai nustatė aukštesnės gyventojų visuomeninės padėties nulemtas ligas. Plinkaigalio ir Marvelės I tūkst. vidurio osteologiniai duomenys liudija, kad kai kurie vyresnio amžiaus vyrai turėjo stuburo ir dubens patologiją – raiščių sukaulėjimą bei polinkį cukriniam diabetui. Ši liga siejama su riebiu, kaloringu maistu, nutukimu, mažesniu judrumu.
Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3. XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.
