Seniausia LDK knygų grafika – Pranciškaus Skorinos leidinių iliustracijos
Iš Polocko kilusio lietuvio (taip jis įsirašė Krokuvos universiteto knygoje) Pranciškaus Skorinos gyvenimas ir jo išleistos knygos tyrinėtojams kelia daug klausimų. Jei šio humanisto, dailiųjų menų ir medicinos mokslų daktaro, vertėjo bei leidėjo nuopelnai literatūros istorijai yra žinomi ir nekvestionuojami, tai jo meninis knygų apipavidalinimas nepelnytai tebėra tyrimų šešėlyje.
Unikalus meninis ir kultūrinis reiškinys
Tiek 1517–1519 m. Prahoje išleistų Senojo Testamento knygų, tiek 1522–1525 m. Vilniaus spaustuvės leidinių („Mažoji kelionių knygelė“ ir „Apaštalas“) iliustracijos yra itin įdomios. Tai pirmosios gausiai iliustruotos ir puikiai meniškai apipavidalintos spausdintos knygos, sukurtos LDK reikmėms ir finansiškai remiant šios valstybės piliečiams (Prahos leidinius finansavo Vilniaus miestiečiai Bogdanas Onkovičius, Jokūbas Babičius). Knygos unikalios iliustracijų pobūdžio įvairove (jose panaudotos bene visų tipų iliustracijos – portretas, siužetinės kompozicijos, dekoratyvinės užsklandos, atsklandos, inicialai) ir temų spektru – tai buvo pirmosios Senojo Testamento knygų iliustracijos kirilica spausdintose Biblijose.
“
Tiek daug siužetų iš Šventojo Rašto knygų turbūt daugiau nebuvo pavaizduota jokiame kitame LDK leidinyje.
Tiek daug siužetų iš Šventojo Rašto knygų turbūt daugiau nebuvo pavaizduota jokiame kitame LDK leidinyje. Reikšmingas faktas, kad bažnytine slavų kalba parašytos knygos, skirtos stačiatikiams, turi nedaug bendra su ortodoksų rankraštinės knygos iliustravimo tradicijomis, jos papuoštos vakarietiškos ikonografijos paveikslėliais, kuriuose persipina gotikos ir Renesanso bruožai. P. Skorinos knygų iliustracijos – išskirtinis reiškinys tiek LDK, tiek to meto Rytų Bažnyčios knygų kultūros kontekste.
Įtaigus grafinis pasakojimas
P. Skorinos knygų iliustracijos atliktos ksilografijos (medžio raižinio) technika, kuri vyravo XV–XVI a. Europos grafikoje. Graviūrų autoriai nėra žinomi (tik ant portretinės P. Skorinos graviūros yra raižytojo inicialai MƷ, kurie iki šiol neišaiškinti), pagal atlikimo braižą ir meistriškumą sprendžiama, kad jas kūrė ne vienas meistras.
“
Pats Biblijos vertėjas buvo šių iliustracijų sumanytojas (jis yra parašų po iliustracijomis ir galbūt kai kurių piešinių graviūroms autorius), daugumą raižinių yra sukurta konkrečiai jo knygoms.
Pats Biblijos vertėjas buvo šių iliustracijų sumanytojas (jis yra parašų po iliustracijomis ir galbūt kai kurių piešinių graviūroms autorius), daugumą raižinių yra sukurta konkrečiai jo knygoms. Tai rodo ne tik vaizdų atitikimas knygų formatams, bet ir daugelyje jų matomas skiriamasis ženklas, sukomponuotas iš saulės ir pusmėnulio (šio ženklo reikšmė dar nėra atskleista). Biblijos knygose panaudota daugiau kaip 30 siužetinių iliustracijų. Dauguma jų puošia titulinius knygų puslapius. Ankstyviausia graviūra laikoma 1517 m. sukurta iliustracija „Jesės medis“, puošianti „Psalmyno“ titulinį puslapį.
Tai tipiška gotikinė šio siužeto kompozicija, atlikta grafiška, linijine maniera. Vėlesnėse iliustracijose, ypač vaizduojančiose Senojo Testamento siužetus, kompozicijos įgauna aiškesnių Renesanso bruožų: daugiafigūrės scenos komponuojamos interjeruose ar peizažuose, figūros traktuojamos monumentaliau.
“
Visuose leidiniuose gausu dekoratyvinių elementų (puslapio rėmelių, atsklandų ir meniškų inicialų), didelę reikšmę turi šriftas, teksto išdėstymas (kartais eilutės kuria geometrines figūras) ir spalva (reikšmingose vietose panaudota raudona).
Vilniuje 1522 m. išleista „Mažoji kelionių knygelė“ papuošta penkiomis iliustracijomis, daugiausia atspindinčiomis Naujojo Testamento temas. Visuose leidiniuose gausu dekoratyvinių elementų (puslapio rėmelių, atsklandų ir meniškų inicialų), didelę reikšmę turi šriftas, teksto išdėstymas (kartais eilutės kuria geometrines figūras) ir spalva (reikšmingose vietose panaudota raudona).
Sava ir skolinta P.Skorinos knygų grafikoje
Iliustracijos turi daug bendrų bruožų su XV a. pab. – XVI a. pr. Niurnbergo, Augsburgo grafikų darbais. Kai kuriuose raižiniuose („Švč. Trejybė“, „Palaiminimas“) matomos akivaizdžios Albrechto Diurerio graviūrų įtakos, kituose randama sąsajų su 1493 m. Niurnberge Hartmano Šedelio išleistos „Pasaulio kronikos“, XV a. pab. išleistos prancūzų pranciškono Mikalojaus iš Lyros „Postilės“, Venecijoje 1506 m. išleistos „Čekų Biblijos“ ir kt. iliustracijomis. Tačiau P. Skorinos Prahos leidinių iliustracijos nuo pirmavaizdžių skiriasi ne tik detalėmis, bet ir kompozicija, piešinio pobūdžiu. Anot tyrinėtojų, neretai jos atlikimo kokybe pranoksta vokiškuosius pirmavaizdžius.
Vilniuje išleistos „Mažosios kelionių knygelės“ iliustracijos atlikimo požiūriu yra paprastesnės, vaizdas primityvesnis ir archaiškesnis, jose aiškiau juntami gotikos bruožai (išskyrus atsklandas ir vinjetes, kuriose gausiai panaudotas įvairialypis augalinis, kandeliabrinis renesansinis ornamentas). Nustatyta, kad dvi iš „Mažąją kelionių knygelę“ puošusių iliustracijų („Kristus šventykloje“, „Jėzaus krikštas Jordane“) yra atspaustos nuo tų pačių klišių, kurios naudotos H. Šedelio „Pasaulio kronikos“ iliustracijoms, taigi šias klišes P. Skorina buvo įsigijęs iš Antono Kobergerio Niurnbergo spaustuvės ir atsigabenęs į Vilnių. Kitos vilnietiškos iliustracijos, manoma, yra sukurtos Lietuvoje dirbusių meistrų. Šie kuklūs, bet stilingi darbeliai – vietinės LDK knygų grafikos pradžia. Jų temos pirmiausia susijusios su Švč. Mergelės Marijos garbinimu: „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, „Dievo Motina su Kūdikėliu ir angelais“. Šlovinimo giesmės (akafisto) Viešpaties kapui titulinio lapo aprėminime įkomponuota Jesės medžio kompozicijos dalis (dvi karalių figūros ir iš žiedo išaugantis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas viršuje). Prahos ir Vilniaus leidiniuose panaudotų, Dievo Motinos garbei skirtų iliustracijų pobūdis, atitinkantis Katalikų bažnyčios ikonografiją, manau, liudija, jog P. Skorina nebuvo Reformacijos šalininkas.
Įdomybė
XVI a. humanisto, dailiųjų menų ir medicinos mokslų daktaro, vertėjo bei leidėjo Pranciškaus Skorinos nuopelnai literatūros istorijai yra žinomi ir nekvestionuojami, tačiau jo meninis knygų apipavidalinimas nepelnytai tebėra tyrimų šešėlyje. P. Skorinos knygų iliustracijos įdomios ne tik savo menine verte, jos yra unikalus kultūrinis reiškinys: bažnytine slavų kalba parašytos knygos, skirtos stačiatikiams, papuoštos vakarietiškos ikonografijos paveikslėliais, kuriuose persipina gotikos ir Renesanso bruožai. Tai išskirtinis reiškinys tiek LDK, tiek to meto Rytų Bažnyčios knygų kultūros kontekste.
Meninė unija aplenkia religinę
Stačiatikių knygų leidybos istorijoje siužetinės P. Skorinos leidinių iliustracijos neturėjo tęsinio, jos liko izoliuotu, konkrečios istorinės situacijos realijas atspindinčiu reiškiniu. Stačiatikių bažnyčia, griežtai reglamentavusi sakralinių vaizdų pobūdį, vakarietiškos ikonografijos ir stilistikos kūrinių netoleravo.
“
P. Skorinos „Rusėnų Biblijos“ ir kitų leidinių atsiradimą galima suprasti tik to meto LDK religinės ir meninės kultūros kontekste, atsižvelgiant į čia gyvavusį Rytų ir Vakarų unijos siekį.
Maskvos kunigaikštystėje bandymai platinti P. Skorinos knygas baigėsi nesėkme. P. Skorinos „Rusėnų Biblijos“ ir kitų leidinių atsiradimą galima suprasti tik to meto LDK religinės ir meninės kultūros kontekste, atsižvelgiant į čia gyvavusį Rytų ir Vakarų unijos siekį. Nors XVI a. pr. formali unija nebuvo sudaryta, jos idėjos plito, jas palaikė bernardinai, su kuriais P. Skorina turėjo susidurti tiek Polocke, tiek Vilniuje. Būtent bernardinų užsakymu „Rytų misijos“ tikslams XV a. pab. Krokuvoje buvo spausdinamos knygos senąja slavų kalba. Dvasinius ryšius su bernardinų tradicija gali liudyti ir Pranciškaus Skorinos tekstuose aptinkami šios vienuolijos platinto pamaldumo Jėzaus vardui atgarsiai.
