Artilerija

Viduramžiais atsiradęs žodis „artilerija“ nebuvo susijęs tik su paraku šaunamais ginklais, nes jo pirminė vartosena reiškė meistriškai pagamintą daiktą. Toks žodis vienodai gerai tiko apibūdinti ir svaidomuosius pabūklus, ir paraku užtaisomas patrankas. Paraku šaunamųjų ginklų pasirodymas XIV a. I p. ir jų lėtas, rizikos kupinas pritaikymas karo tikslams padarė perversmą ligtolinėje Vakarų Europos karyboje, kurioje dominavo riteriai. Nepaisant riterių deklaruotos paniekos šaunamiems ginklams, arbaleto ir primityvių patrankų efektyvumas tapo stipria pagunda, kad karvedžiai atsilaikytų prieš naujus ginklus. Taigi karo naujovėms kelias buvo atviras.

Pirmųjų patrankų šūviai sudrebino Europą

Vakarų Europoje anksčiausias dabar žinomas parako receptas aptiktas pranciškonų vienuolio Rogerio Bacono raštuose (1260). Pirmos neabejotinos žinios apie paraku šaunamuosius ginklus siekia 1326 metus, kai Florencijos miesto taryba sudarė sutartį su dviem amatininkais, kad jie pagamintų metalinius pabūklus ir geležinius sviedinius.

“

Pirmos neabejotinos žinios apie paraku šaunamuosius ginklus siekia 1326 metus.

Jaunojo Anglijos karaliaus Edvardo III vadovėlyje „Apie karalių didingumą, išmintingumą ir protingumą“, kurį parašė jo kapelionas Walteris de Milimete, aptikta pirma žinoma miniatiūra, vaizduojanti stambia strėle šaunančią patranką, kuri savo forma panaši į ąsotį (apie 1326). Nepaisant pirmųjų parakinių ginklų egzotiškumo, jau 1331 m. du vokiečių riteriai juos panaudojo Italijos miesto Frioul apgulties metu. Bene pirmą kartą patrankas kovos lauke anglai panaudojo 1346 m. Crécy mūšyje prieš prancūzus. Pirma žinia apie artilerijos pabūklus, panaudotus prancūzų, siekia 1338 metus. Popiežiaus valstybėje patrankos pirmą kartą minimos 1350 metais. Taigi per 20 metų paraku šaunamasis ginklas paplito pagrindinėje Vakarų Europos dalyje.

Greitai įsisavinta naujovė

Parakinių ginklų plitimo chronologija rodo, kaip sparčiai karybos naujovės plito viduramžiais. Iš pradžių ne tiek griaunamoji galia, kiek trenksmas, ugnis ir dūmai darė didžiausią įspūdį. 

“

Iš pradžių ne tiek griaunamoji galia, kiek trenksmas, ugnis ir dūmai darė didžiausią įspūdį.

Štai kaip Naupilio gynėjai sureagavo į bombardas, kai kryžiuočiai prieš lietuvius jas panaudojo pirmą kartą 1381 metais: „Toliau ateina į Naupilį. Tenai priešakiniai raiteliai išžudė daug vyrų. O iš paskos atžygiuoja kariuomenė ir sustoja priešais pilį, atritina bombardas. Rytojaus dieną puola, šaudydami [iš bombardų] sviediniais, ir daug stabmeldžių smarkiai išsigando, nes iki tol [krikščionys] nenaudodavo bombardų prieš stabmeldžius. Todėl jie pasidavė su žmonomis ir vaikais, žadėdami amžinai klausyti Ordino.“

Bombardos buvo naujos kartos ginklas. Jau kitais metais šį ginklą pasitelkė lietuviai: 1382 m. pavasarį „leisdamasis  Nemunu žemyn, Kęstutis atplaukė prie Jurbarko su bombardomis“. Nėra žinoma, kaip Kęstutis gavo bombardas. Gali būti, kad jis pasinaudojo savo agentūra Prūsijoje ir į savo pusę prisiviliojo bombardą turintį puškorių iš Vokiečių ordino žemių; gali būti, kad jis, iš Jogailos atėmęs Vilnių, pastarojo arsenale rado naujos kartos ginklą ir jį aptarnauti mokantį personalą. Pastarasis spėjimas atrodo labiausiai tikėtinas, nes yra duomenų, rodančių, kad Jogailą bombardomis aprūpino tuometinis jo sąjungininkas Vokiečių ordinas. Taigi arba Kęstučio kontaktai, arba Jogailos ryšiai su Vokiečių ordinu sudarė sąlygas aprūpinti Lietuvos kariuomenę bombardomis. Labiausiai tikėtina, kad jos pateko per vokiečius iš Prūsijos į Lietuvą. Nuo to laiko lietuviai noriai naudojo ir lengvesnes patrankas, ir sienų griovimui tinkančias bombardas. Jos šaudydavo akmeniniais sviediniais, tokių rasta Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. XIV amžiaus pab. –XV a. pr. pasirodė pirmieji rankiniai šaunamieji ginklai. Tai lėmė Lietuvos ir Lenkijos kontaktai. Pavieniai šautuvai panaudoti Žalgirio mūšyje. Apie tai tyli rašytiniai šaltiniai, bet to meto kulkas išsaugojo žemė.

„Veteranai“ akmensvaidžiai pasiduoda negreitai

Tais laikais patrankų buvo nedaug, o jų panaudojimo galimybės buvo ribotos. Keletą ar net keliolika tonų sveriančios bombardos buvo rimtas logistinis iššūkis to meto vežimams, keliams ir tiltams, todėl jos dažniausiai gabentos vandens keliais. Rankiniai šaunamieji ginklai dėl sudėtingo, daug laiko reikalaujančio aptarnavimo ilgai nepakeitė arbaletų bei lankų. Patrankos lėtai keitė akmensvaides mašinas. Prancūzijoje prieš 1380 m. nematyti kokių nors akmenis svaidančių mašinų nuosmukio ženklų.

“

Rankiniai šaunamieji ginklai dėl sudėtingo, daug laiko reikalaujančio aptarnavimo ilgai nepakeitė arbaletų bei lankų.

Iki 1420 m. aptinkama daug duomenų, liudijančių aktyvų akmensvaidžių panaudojimą pilių apgultyse. Senoji ir naujoji artilerija papildydavo viena kitą. Apie XV a. vid. akmensvaidės karo veiksmuose minimos tik epizodiškai. Manoma, kad posūkio taškas Prancūzijoje buvo XV a. antras ketvirtis, kai paraku šaunamųjų ginklų vaidmuo tapo lemiamu. Panaši padėtis buvo ir Vytauto laikų Lietuvoje. 1428 metais žygio prieš Naugardą metu Vytauto kariuomenė gabenosi ne tik bombardas, bet ir akmensvaides. Lucko apgulties metu (1431) lenkų kariuomenė taip pat naudojo bombardas ir akmensvaides mašinas. Dar ir XVII a. vid. artileristas Kazimieras Semenavičius apgailestaudamas minėjo, kad svaidomosios mašinos nepelnytai užmirštos. Dabar jas atgaivina gyvosios karo istorijos entuziastai.

Darius Baronas

P. Contamine, La Guerre au Moyen Âge, Paris: Presses Universitaires de France, 1992 (3. éd.).