Lietuvos didiko portretas: Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
Kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila buvo LDK kanclerio Karolio Stanislovo ir Onos Sanguškaitės-Radvilienės sūnus. 1702 metais jis gimė Bialoje. Tėvai buvo neseniai praradę keletą mažamečių vaikų. Buvo toks prietaras, kad jei bajorų vaikas yra silpnas ir sunkiai auga, jį turi pakrikštyti vargšas. Taigi Radvilos pakvietė du senyvo amžiaus žmones iš Šv. Dvasios prieglaudos būti jų sūnaus krikšto tėvais.
Klajūniškas išsilavinimas
Kunigaikščio M. K. Radvilos vaikystė prabėgo Šiaurės karo metais, jam teko su tėvais daug klajoti po Europą.
“
Įvairūs užsienio didikai jam siūlė į žmonas Vakarų Europos aristokrates, bet kunigaikštis jų atsisakė.
Politikos įvykiuose jis dalyvavo nuo jaunų dienų. 1716 metais, būdamas 14 metų, jis atvyko į Tarnogrodo konfederacijos priėmimą, kur jam buvo suteiktas patentas šarvuočių vėliavai. M. K. Radvila su tėvais važinėjo po seimus ir tribunolus. Pasakojama, kad jis įsimylėjo karalaičio Jokūbo Sobieskio dukterį Karoliną, bet motina prieštaravo tokiai santuokai, o jis pakluso.
Įdomybė
Kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) krikšto tėvai buvo du senyvi vargetos iš Šv.Dvasios prieglaudos. Jo tėvai, LDK kancleris Karolis Stanislovas ir Ona Sanguškaitė-Radvilienė, tikėjo prietaru, kad jei bajorų vaikas yra silpnas ir sunkiai auga, jį turi pakrikštyti vargšas.
Kunigaikštis anksti liko be tėvo. 1721 metais M. K. Radvila išvyko į kelionę po Vakarų Europos šalis. Jis aplankė Berlyną, kur buvo pristatytas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Vėliau kartu su Anhalto kunigaikščiu M. K. Radvila dalyvavo medžioklėje, kur pasižymėjo taiklumu: sumedžiojo 16 šernų ir 3 stirnas. Leipcige mokėsi prancūziškų šokių. Drezdene jis puikiai pasirodė Užgavėnių proga surengtoje karuselėje (taip vadinosi keletas Drezdene vykusių atrakcionų), laimėjo ne vieną turnyrą. M. K. Radvila aplankė Vieną, Miuncheną, Manheimą, plaukė Reinu specialiai jam paruošta jachta. Kelionės metu keletą kartų vos nenuskendo, todėl kunigaikštis nutraukė išvyką. Keliautojas pasiekė Hagą, vėliau Amsterdamą. Keletą mėnesių M. K. Radvila gyveno Paryžiuje, Sen Žermeno priemiesčio viešbutyje. Prancūzijos sostinėje mokėsi matematikos, fechtavimo, jodinėjimo ir šokių, kartu su Liudviku XV dalyvavo medžioklėse. Įvairūs užsienio didikai jam siūlė į žmonas Vakarų Europos aristokrates, bet kunigaikštis jų atsisakė. Grįžęs namo, 1725 m. M. K. Radvila vedė Prancišką Uršulę Višniovecką (Franciszka Urszula Wiśniowiecka), kuri buvo Vilniaus vaivados Mykolo Kaributo Višnioveckio (Michał Karibut Serwacy Wiśniowiecki) brolio, Krokuvos vaivados Jonušo dukra. Kunigaikštis nuolat vyko į seimus, buvo ištikimas Saksonijos dinastijai, bet apie jo aktyvią valstybinę veiklą ir didelius nuopelnus Tėvynės labui nėra žinoma. Jis dažnai lankėsi Saksonijoje ir dalyvavo priėmimuose, stebėjo manevrus, žvalgėsi sidabro kasyklose.
Gyvybei pavojingos politinės pažiūros
Labiausiai M. K. Radvila pasižymėjo kovodamas už Augustą III prieš Stanislovo Leščinskio šalininkus 1733–1736 metais. 1733 metų pradžioje mirus Augustui II, atvirai pasisakyti prieš S. Leščinskio kandidatūrą buvo pavojinga, bet kunigaikštis nuomonę reiškė atvirai. Kartą jį, vykstantį į Naugarduko seimelį, apšaudė politiniai priešininkai, bet kunigaikštis liko gyvas ir sveikas, nors keli jį lydėję asmenys buvo nukauti.
Prieš valdovo rinkimus kunigaikštis su kitais Stanislovo priešininkais apsistojo Varšuvos priemiestyje Pragoje, dešinėje Vyslos pusėje. Tuo metu Senatas paskelbė už upės susirinkusius Tėvynės išdavikais ir bandė pulti. Tačiau atvyko Rusijos imperijos kariuomenė ir jai palankūs didikai bei bajorai karaliumi išrinko Augustą III. Kai šis valdovas įžengė Krokuvon, ketindamas karūnuotis, M. K. Radvila jį lydėjo ant balto turkiško žirgo. Susijungęs su uošvio Mykolo Kaributo Višnioveckio Lietuvos kariuomenės pajėgomis ir Rusijos imperijos kariuomene, jis nugalėjo LDK S. Leščinskio šalininkus ir privertė juos palikti šalį. Didžiausias smūgis priešininkams buvo suduotas ties Sielcais (tuometinis Gardino pavietas) 1734 m. pabaigoje. Nors kartu su M. K. Radvila prieš S. Leščinskio šalininkus kovojo ir kiti jo giminės nariai bei jų šalininkai, ne visiems tokia pozicija buvo priimtina. Daugelis (kai kas minėjo, kad net jo motina) buvo didžiai susikrimtę, kad tokių žymių giminių palikuonys, padedami svetimos kariuomenės, šalyje įvedinėja savo valdžią.
Žuvelė tampa „stambia žuvimi“
Pasibaigus kovoms M. K. Radvilą pagerbė Augustas III. Kunigaikštis kopė karjeros laiptais, tapo Trakų vaivada, vėliau Vilniaus kaštelionu ir vaivada bei LDK etmonu.
“
Jo kariuomenė galėjo kovoti tik prieš sukilusius valstiečius, o kautis su pajėgiomis kariuomenėmis buvo nepasirengusi.
Kaip etmonas jis pasižymėjo, švelniai tariant, nežymiai. Jo kariuomenė galėjo kovoti tik prieš sukilusius valstiečius, o kautis su pajėgiomis kariuomenėmis buvo nepasirengusi. Tiesa, tiesioginių karų nevyko, bet per LDK žygiavo į kovas su Prūsija Rusijos imperijos kariuomenė, o prūsai grobė kareivius. Yra likęs ir jo išleistas įsakymų kariuomenei rinkinys, tačiau naujausių karo meno ir mokslų pasiekimų knygoje nerastume. Tiesa, šio etmono laikais šarvuočių ir husarų vėliavos gavo naujas uniformas.
M. K. Radvila politika ne itin domėjosi, bet jis priklausė Potockių grupuotei, kuri varžėsi su Čartoriskiais, siekusiais reformų valstybėje. Kunigaikštis buvo ramaus būdo ir su priešininkų stovyklos nariais sugyveno gražiuoju (tuo skyrėsi nuo savo sūnaus Karolio Stanislovo Radvilos). Žuvelės pravardę gavo, nes mėgo vieną posakį (lenk. Rybeńko – Žuvelė).
“
Amžininkas memuaristas Martynas Matuševičius (Marcin Matuszewicz) apibūdino šį didiką kaip riboto proto, bet visada ištikimą Abiejų Tautų Respublikos interesams.
Teigiama, kad būtent taip jis kreipdavosi į moteris. Amžininkas memuaristas Martynas Matuševičius (Marcin Matuszewicz) apibūdino šį didiką kaip riboto proto, bet visada ištikimą Abiejų Tautų Respublikos interesams. Buvo dievobaimingas, teisingas ir ypač geras. Pasak istorikų, jis buvo konservatyvus žmogus (sarmatas), be polėkio, iniciatyvos ir intelekto. Kariuomenės paradai tarnavo jam kaip susirinkimų, po kurių vykdavo didelės išgertuvės, vieta.
Nuveikė jis ir gerų darbų. 1750 metais iš Senato tarybos M. K. Radvila gavo 10 000 auksinų Vilniui, kurio ekonominė padėtis buvo itin sunki. Jis rėmė menininkus. Savo pirmai žmonai Uršulei Radvilienei kunigaikštis sudarė sąlygas rašyti dramos kūrinius ir kurti spektaklius Nesvyžiaus rūmų scenoje. M. K. Radvila rūpinosi savo valdų Nesvyžiuje gyventojų gerove, stiprino karinę šios privačios teritorijos galią. Rengė Nesvyžiaus miestiečiams šaudymo į taikinį varžybas. Kai kilo konfliktas dėl Žulkevo valdų, M. K. Radvila ginklu privertė kunigaikštį, Sandomiro vaivadą Joną Tarlą (Jan Tarło ) atiduoti jas.
Paskutiniais gyvenimo metais kunigaikštis daug puotavo ir medžiojo. Kai atvyko karalaitis Karolis, kunigaikštis jam parodė baletą ir vaidinimą, surengė didelę medžioklę. Puotomis LDK etmonas pasižymėjo mažiau nei jo sūnus K. S. Radvila.
Nors kunigaikštis visuomenėje užėmė aukštą vietą ir buvo turtingas, apie jį žinoma nedaug. Galbūt nauji šaltiniai pakeistų šio žmogaus, kaip pilkos asmenybės, įvaizdį. Ilgą laiką M. K. Radvila rašė dienoraštį, kuris išliko, bet didžiulė jo apimtis ir bloga būklė lėmė, kad iki šiol publikuoti tik jo fragmentai.
Domininkas Burba
