Žmonės be nosies
Ketverių metų seimo miestų reformų įkarštyje augant įtampoms tarp dalies bajorų, priešiškai nusiteikusių išplėstų mažųjų miestų gyventojų teisių atžvilgiu, ir miestiečių, teises įgijusių, laišką iš Žiežmarių gavo Vilniaus miestietis Bartolomiejus Muchlinskis. Jame linksmai aprašyta 1792 m. vasario 27–28 d. vykusi miestelio šventė. Anekdotą primenantis pasakojimas sulaukė dėmesio ir Vilniuje. Laišką B. Muchlinskis parodė Vilniaus magistrato raštininkui Jokūbui Sidorovičiui, kuris jį kaip „įdomų nutikimą“ įrašė į Vilniaus miesto aktų knygą. Vilniaus magistratui rūpėjo įvykiai Žiežmariuose, nes šis miestas priklausė Vilniaus apygardai, kurios reikalais rūpinosi Vilniaus savivaldos pareigūnai.
Istorija su kanibalizmo elementais
Pirmoji šį laišką iš Žiežmarių XIX a. pr. publikavo Šubravcų draugija (lenk. szubrawcy – nenaudėliai) Vilniaus laikraštyje „Gatvės naujienos“ (Wiadomości brukowe). Vėliau pasakojimą, skaitytojams pristatydamas Žiežmarius, knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ perpasakojo Vladislovas Sirokomlė. Šis pasakojimas Lietuvoje labiau žinomas, nes išverstas į lietuvių kalbą. Vladislovas Sirokomlė nutikimą Žiežmariuose pritaikė savo skaitytojams. Autoriui pasirodė geriau vaitą (pagrindinį veikėją) keisti burmistru, nes įsigalėjus carinei administracijai vaitų nebeliko.
Laiške, adresuotame B. Muchlinskiui, rašoma, kad praleidęs kelis mėnesius Varšuvoje, 1792 m. vasario 27 d. į Žiežmarius su privilegija sugrįžo vaitas. Kartu su magistratu ir miesto bendruomene jis nuėjo į mišias bažnyčioje, kurių metu, šaudant patrankoms ir giedant Te Deum laudamus, dėkojo Dievui už tokią dovaną. Po mišių vaitas patraukė į bajorų seimelį, kur bajorams liepė garsiai perskaityti miesteliui iškovotą privilegiją ir pakvietė visus pas save į svečius. Vaišės truko porą dienų. Antrą puotos dieną (vasario 28 d.) pas Žiežmarių vaitą atvyko ekonomas iš Strėvininkų. Vaišių įkarštyje ekonomas juokais sudavė vaitui, o šis jam davė grąžos. Įsižeidęs, kad jam trenkė miesto vaitas, bajoras sulaukė palankios akimirkos, prasibrovė iki jo, nukando Žiežmarių vaitui nosį ir išvyko į Strėvininkus. Pasak anekdoto, vaitui nosis taip nukąsta, kad nieko ant veido neliko, o iškviestas gydytojas nerado ką prisiūti, nes bėgdamas Strėvininkų ekonomas ją prarijo arba išsivežė.
Įvykių Žiežmariuose aprašymas baigiamas perspėjimu: „Panašu, kad miestiečiams bajorų akivaizdoje reikia būti atsargiems ir saugoti nosis, nes bajorai, seimeliuose negalėdami kardais broliško kraujo pralieti ir savo brolių luošinti, išgalando dantis prieš miestiečių vaitų nosis. Dabar Žiežmariuose naktiniai sargai, užuot šaukę: „Atsargiai su ugnimi!“, perspėja: „Atsargiai – nosys!“. Tas atsargumas bus reikalingas ir kitiems miestams, ypač seimelių. Tokio dalyko vaitas negali suprasti: ar tai atsitiktinumas, kad taip įvyko magistrato pareigūnui ir savivaldžiam mieste, ar ne?”
Miestelių bruzdėjimas patiko ne visiems
Nutikimo aprašymas, sulaukęs publicistų ir istorikų dėmesio, reikalauja paaiškinimo. Pasak kitų istorijos šaltinių, Žiežmarių vaitas buvo miestietiškos kilmės Juozapas Staševskis, o privilegija Žiežmarių miestiečiams buvo išduota 1792 m. vasario 14 dieną.
“
Šios bendros bajorų ir miestiečių šventės turėjo demonstruoti dviejų luomų brolišką sąjungą, apie kurią prabilta po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos.
Atsižvelgiant į kelionės trukmę, vaito sugrįžimas ir miesto šventės data privilegijos suteikimo proga sutampa. Tokia pati šventė privilegijos išgavimo proga vyko ir Ukmergėje. Ten taip pat, kaip pasakojama apie įvykius Žiežmariuose, Ukmergės vaitas bajoras Juozapas Kučevskis pademonstravo gautą privilegiją pavieto bajorams teisme ir paprašė ją įrašyti į aktų knygą, vėliau dalyvavo pamaldose, o po jų pakvietė bajorus pas save į svečius. Šios bendros bajorų ir miestiečių šventės turėjo demonstruoti dviejų luomų brolišką sąjungą, apie kurią prabilta po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos.
Žiežmarių miestiečiai aktyviai veikė 1791–1792 m., nuo pirmų dienų įsijungė į miestiečių judėjimą, išsirinko savivaldą, laiku ir kokybiškai parengė miesto padėties statistinį aprašymą bei užpildė lenteles, atsiųstas Policijos komisijos. Miestiečiams pageidaujant, miestas padalintas į du skyrius, o 1792 m. sunumeruoti ir miesto namai.
Privilegijos gavimo procedūra Žiežmarių miestiečiams buvo ilga. Jie grindė savo teises į privilegiją 1791 04 18 Miestų įstatymu, kuriame buvo numatyta suteikti privilegijas visiems miestams, kuriuose rinkosi bajorų seimeliai. Pateikę prašymą LDK kanceliarijai, Žiežmarių delegatai Varšuvoje laukė privilegijos daugiau kaip tris mėnesius, skundėsi, kad miesto valdytojo Juozapo Poniatovskio patikėtiniai tyčia delsia suteikti privilegiją. Privilegijos nenorėjo išduoti ir LDK pakancleris Joachimas Chreptavičius. Priešinimąsi savivaldos privilegijos suteikimui greičiausiai išprovokavo miestiečių, siekiančių laisvių ir teisių pagal 1791 04 18 Miestų įstatymo nuostatas, atsisakymas toliau atlikinėti prievoles ir mokėti mokesčius seniūnijos valdytojams.
Ar savivalda ne „miestiečių nosiai“?
Remdamiesi šiuo pasakojimu istorikai dažniausiai (ne be pagrindo) teigia, kad šventės metu Žiežmariuose galėjo įvykti peštynės tarp bajorų ir miestiečių. Tačiau įtampa veikiausiai tvyrojo ne tiek tarp miestiečių ir bajorų, kiek tarp miestiečių ir Juozapo Poniatovskio valdų administratorių. Neveltui, pasak laiško, konfliktas kilo tarp vaito ir ekonomo. Nors nosies vaitui nukandimas (greičiausiai) yra išgalvotas, reikėtų manyti, kad laiške pasakojami tikri įvykiai. Kita vertus, anekdotinė situacija visada turi pagrindo. Tad ką simbolizuoja nukąsta vaito nosis?
Įvykį galima gretinti su Nikolajaus Gogolio apsakymo „Nosis“ pagrindinio herojaus istorija, tačiau laiške iš Žiežmarių, veikiausiai, svarbiausia yra ne miesto pareigūno (vaito) garbė ir orumas. Nepaklūstančius valdytojų nurodymams ir atsisakančius vykdyti prievoles dvarui bei mokėti mokesčius naujus mažų miestų savivaldos pareigūnus didieji žemvaldžiai vadino maištininkais. Ši retorika persimetė į seimą, prasidėjo aiškinimai „apie blogai suprastą Miestų įstatymą“ ir „Miestelių maištus“ didžiųjų reformų metais. Taigi energingas Žiežmarių vaitas J. Staševskis J. Poniatovskiui ir jo valdų administratoriams buvo maištininkas. Norėdamas pagrįsti šią prielaidą, pateikiu ištrauką iš 1769 m. Liudviko Kreico raporto apie padėtį po maišto (dar vadinamo sukilimu) Šiaulių ekonomijoje: „Savo gyvenime per tokį trumpą vizito laiką dar nemačiau tiek daug suluošintų ir be nosies žmonių, kaip ten.“
Įdomybė
Ketverių metų seimo miestų reformų įkarštyje augant įtampoms tarp dalies bajorų, priešiškai nusiteikusių išplėstų mažųjų miestų gyventojų teisių atžvilgiu, ir miestiečių paplito anekdotas apie Žiežmarių miesto šventę. Anot jo, familiariu elgesiu pasipiktinęs bajoras nukando miestelio pareigūnui nosį. Nors ši egzotiška detalė tikriausiai išgalvota, tačiau istorija taikliai perteikia trinties tarp luomų atmosferą.
Liudas Glemža
Sirokomlė V., Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989, p. 153–154 (vertė K. Umbražiūnas).
