Karui organizuota visuomenė
Lietuviai istorijos arenoje pasirodė kaip karių tauta. Visa jų išorinė veikla buvo susijusi su karu. Net ir sąvoka Lietuva XIII a. visų pirma reiškė apie vadą susitelkusį karių būrį – kariauną. Karas buvo pagoniškos Lietuvos politinio gyvenimo ašis. Disponavimas ginkluota jėga, turtais ir socialiniu prestižu buvo susiję dalykai. Karinė šalies organizacija buvo Lietuvos valstybingumo pagrindas.
“
Tokioje visuomenėje tikru lyderiu galėjo būti tik karvedys, o tikru vyru buvo laikomas tik tas, kuris galėjo pakelti ginklą.
Tokioje visuomenėje tikru lyderiu galėjo būti tik karvedys, o tikru vyru buvo laikomas tik tas, kuris galėjo pakelti ginklą. Lyginant XIII a. Lietuvą su kaimyniniais krikščioniškais kraštais, lietuvių elitas atrodo perdėm kariškas. Nors tiek artimesnėse, tiek tolimesnėse Europos šalyse valdantįjį elitą sudarė glaudžiai su karu susiję kilmingųjų luomo atstovai, vis dėlto tenykštės visuomenės buvo įvairesnės, nes jose egzistavo dvasinis (vyskupai, vienuoliai), ekonominis (pirkliai) elitas, kurie ne visai sutapo su kariniu ir politiniu. Pagoniškos Lietuvos visuomenės militarinė struktūra artimesnė ne vėlyvųjų, bet ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europos visuomenei (VI–IX a.).
Valdovai karvedžiai
Istoriografijoje pastebėta, kad Airijos ir Britų salų karaliai savo valdymą paprastai pradėdavo nuo kokio nors didesnio karo žygio. Toks žygis demonstruodavo naujo valdovo gebėjimą valdyti ir padėdavo „išsiaiškinti“ santykius su kaimynais. Jei karalius pasirodydavo kaip stiprus, nusistovėdavo tam tikras status quo, kurio nekeisdavo daugiau ar mažiau nuolatiniai smulkesni grobiamieji žygiai kitoje pasienio pusėje.
“
Beveik visų pagoniškos Lietuvos valdovų valdymo pradžią žymėdavo kariniai veiksmai.
Militariniai ir ekspansiniai karaliaus valdžios bruožai stipriai reiškėsi Karolingų dinastijos valdomoje Frankų karalystėje. Pipinas III ir jo sūnus Karolis Didysis per savo valdymo metus beveik kasmet vadovaudavo karo žygiams. Juos lydėjusi karinė sėkmė leido jiems sukurti imperiją, apėmusią didžiąją dalį Vakarų Europos.
Įdomybė
Karas buvo pagoniškos Lietuvos politinio gyvenimo ašis, valstybės elitą sudarė kariai. Nors tiek artimesnėse, tiek tolimesnėse Europos šalyse valdantįjį elitą taip pat sudarė glaudžiai su karu susiję kilmingieji, jose egzistavo ir dvasinis (vyskupai, vienuoliai), ekonominis (pirkliai) elitas. Pagoniškos Lietuvos visuomenės militarinė struktūra artimesnė ne vėlyvųjų, bet ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europos visuomenei (VI–IX a.).
Panašius reiškinius matome ir Lietuvos istorijoje. Beveik visų pagoniškos Lietuvos valdovų valdymo pradžią žymėdavo kariniai veiksmai. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas valdovišką padėtį įtvirtino ginklu įveikdamas žemaičių kunigaikščio Vykinto ir savo brolėnų Tautvilo ir Gedvydo koaliciją. Mindaugo žudikas savo aspiracijas į valdovo sostą grindė žiauriais ir nutrūktgalviškai drąsiais žygiais į Lenkiją, Prūsiją ir Livoniją (1262–1263). Po Mindaugo nužudymo penkerius metus trukusį vidinių kovų ir susiskaldymo laikotarpį įveikė ryžtingas Traidenis, kurio valdymo pradžią žymėjo atsinaujinę karai prieš Livonijos ordiną, Lenkiją ir Voluinę. Neturėdamas karvedžio savybių, galėjai netekti sosto. Taip atsitiko Jaunučiui. Po Gedimino mirties tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jaunutis nerodė jokio karinio aktyvumo, 1345 m. jį nuo sosto nuvertė Kęstutis ir Algirdas. Kai Algirdas tapo Lietuvos valdovu, vėl atsinaujino lietuvių žygiai. 1345 metais nusiaubta Livonija nuo Tervetės iki Siguldos pilies, 1346 m. žygiuota į Naugardą, 1347 m. pulta Prūsija.
Autoriteto vardan Algirdas nevengė rodyti asmeninio žiaurumo pavyzdžių. 1345 metais žygio metu prie Algirdo prisiartino vienas lyvių didikas, kurį jo gentainiai buvo iškėlę savo karaliumi. „Karalius“ pasiūlė bendradarbiauti prieš vokiečius ir siūlė savo genties pasidavimo Algirdui perspektyvą: „Tada karalius jį klausė, o kas atsitiks Livonijos magistrui. Tasai atsakė, kad jie apskritai visus vokiečius išvarys. Bet karalius tarė: „Kaimieti, tu čia karalium nebūsi.“ Ir liepė Siguldos pilies kieme nukirsti jam galvą.“ Toks poelgis turėjo patikti lietuviams, kurie to paties žygio metu pagavo vieną vokiečių pirklį ir jį žiauriai paaukojo savo dievams.
Nuo griaunamosios jėgos link kūrybinių galių
Lietuvos karo mašinos pajėgumą palaikė ne tik barbarams būdingos vertybės ir nuožmumas, ne tik vyro sutapatinimas su kariu, bet ir subtilesni socialiniai procesai. Nuo XIII a. pab. pastebima, kad vis labiau gilėjo takoskyra tarp iš karo amato gyvenančių bajorų ir laisvųjų laukininkų, kurie vis rečiau rankose laikė ginklą, bet vis dažniau rentė pilis ir jas aprūpino maisto atsargomis.
“
Karas tapo ne finansine našta, bet pajamų šaltiniu.
Karo ir darbo prievolių išsiskyrimas didino karinės organizacijos efektyvumą, o tai lėmė, kad XIV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai sėkmingai vykdė užsienio politiką iš karto keliomis kryptimis. Nusistovėjus jėgų pusiausvyrai su Vokiečių ordinu vakaruose ir šiaurėje, Lietuva plėtėsi Rusios žemių sąskaita, kurios materialiniai ir žmonių resursai taip pat leido finansuoti karą. Karas tapo ne finansine našta, bet pajamų šaltiniu.
“
Sąjunga su Lenkija ir Lietuvos krikštas parodė, kad Lietuva pasuko nuo militaristinės vystymosi krypties prie įvairesnės ir kultūriškai brandesnės europinės valstybės modelio.
Toks politinės ir socialinės tvarkos modelis sėkmingai gyvavo tol, kol priešai buvo silpni. Jau Algirdo valdymo pabaigoje ėmė ryškėti Lietuvos ekspansijos ribos, o jos sustojimas bei pavojus, kad ką tik prijungtos Rusios žemės gali vėl atkristi, vertė Jogailą ir prie jo susibūrusius Lietuvos didikus ieškoti naujų sprendimų. Sąjunga su Lenkija ir Lietuvos krikštas parodė, kad Lietuva pasuko nuo militaristinės vystymosi krypties prie įvairesnės ir kultūriškai brandesnės europinės valstybės modelio. Būtent rašto kultūros įsileidimas, krikščioniškų vertybių perėmimas ir paveldėti bei išpuoselėti karybos įgūdžiai leido Vytauto laikų Lietuvai pasiekti galybės viršūnę. Jei iš ankstesnių laikų turime tik karinės architektūros liekanas (vadinamų gardinių pilių likučius), tai iš Vytauto laikų mus pasiekė ne tik kai kurios pilys (Trakai), bet ir viena kita bažnyčia, vienas kitas meno kūrinys. Tai rodo, kad valdovo (o vėliau ir diduomenės) investicijas imta skirti ne vien karo, bet ir kultūros bei naujesnių socialinio sambūvio formų plėtojimui.
Darius Baronas
E. Gudavičius, „Lietuvių pašauktinės kariuomenės organizacijos bruožai“, Karo archyvas, t. 13, 1992, p. 43–118.
