Stepono Batoro pergalės ir mirtis

Vengras Steponas Batoras, Transilvanijos kunigaikštis nuo 1571 m., istoriografijoje laikomas sėkmingiausiai (nors tik 1576–1586 m.) unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdžiusio karaliaus pavyzdžiu. Karaliumi jis išrinktas po nesėkmingo Henriko Valua valdymo, jo pabėgimo ir dvejus metus trukusio bekaralmečio. Aktyvių rėmėjų (ypač Giorgio Biandratos) pastangomis elekciniame seime nurungęs kitus kandidatus, į karaliaus sostą Krokuvoje keturiasdešimtmetį perkopęs Batoras įžengė 1576 m. kovo 23 dieną.

Karalius karys

Studijavęs Paduvos universitete, Steponas Batoras buvo išauklėtas humanizmo dvasia ir, kaip dauguma Renesanso valdovų, įpratęs prie italų.

“

Įpročiais, elgsena ir gyvenimo būdu Steponas Batoras buvo Lietuvos ir Lenkijos Renesanso aukso amžiaus valdovo Žygimanto Augusto, mėgusio meną ir prabangą, bet vengusio kovų, priešingybė.

Su juo buvo susijęs venecijietis Giovanni Michele Bruto, dirbęs kaip šeimos istorikas, įtakinga Lietuvos ir Lenkijos radikaliojo protestantizmo istorijos figūra Giorgio Biandrata, Batoro gydytojas Transilvanijoje, bankininkas pjemontietis Prospero Provana. Įpročiais, elgsena ir gyvenimo būdu Steponas Batoras buvo Lietuvos ir Lenkijos Renesanso aukso amžiaus valdovo Žygimanto Augusto, mėgusio meną ir prabangą, bet vengusio kovų, priešingybė. Dar tėvynėje ilgai kovojęs dėl savo šalies nepriklausomybės, buvęs sužeistas ir kalėjęs, Batoras ir Lietuvos bei Lenkijos istoriografijoje įsiamžino kaip stipraus charakterio karalius – karys, negyvenęs pagal karališkos prabangos standartus. Jis buvo spartietiškai nuosaikus, ryžtingas, ištvermingas, atviras, teisingas ir nemėgo kompromisų.

Būdamas uolus ir karštas katalikas, Batoras niekada neišdavė savo garsios tezės, kad tikėjimo dalykus reikia palikti ne žmogaus, o Dievo ir laiko teismui. Jo valdymo laikotarpiu antitrinitoriai buvo toleruojami Lietuvoje ir Lenkijoje. 

“

Būdamas uolus ir karštas katalikas, Batoras niekada neišdavė savo garsios tezės, kad tikėjimo dalykus reikia palikti ne žmogaus, o Dievo ir laiko teismui.

Batoro pagarbos kitiems tikėjimams simboliu liko karaliaus kariuomenėje tarnavusio ir vengrų pajėgoms atsiimant Polocką vadovavusio Transilvanijos didiko antitrinitoriaus Kasparo Bekešo istorija. Bekešui mirus, jo, kaip „eretiko“, neleista laidoti jokiose Vilniaus krikščionių kapinėse, todėl jis palaidotas viename Vilniaus kalne, nuo to laiko vadinamame Bekešo kalnu, ant kurio karalius įsakė pastatyti paminklinį obeliską už valstybę kovojusiam karvedžiui.

Prieglobstis nuo žmonos

Įžengęs į sostą 1576 m. gegužės 1 d. Batoras turėjo išpildyti elekcinę sąlygą ir vesti Oną Jogailaitę (mirusio Žygimanto Augusto seserį), kuri buvo negraži ir vyresnė už jį. Dėl šių vedybų karalių daug kas apgailėjo. 

“

Dėl šių vedybų karalių daug kas apgailėjo.

Su vedybomis siejamas karaliaus polinkis į vienišumą ir ypatinga jo meilė Gardino miestui, tapusiam jo mylimiausia (nuo 1585 m. nuolatine) rezidencija. Pawelas Piaseckis savo kronikoje rašė: „Karalius dažniausiai buvojo Gardine teigdamas, kad tai ypač tinkama medžioklei vieta, bet iš tiesų jis vengė nemielos karalienės Onos, žmonos savo, draugijos.“ Pirmą kartą Gardine Batoras lankėsi 1579 m. ir iš karto ėmėsi miesto sutvirtinimo darbų. Gynybinė Gardino pilis ant Nemuno kranto, siejama su Vytauto valdymo laikais, nebuvo tinkama rezidencijai, todėl 1579–1580 m. Batoras Italijos architektams ir meistrams pavedė jos perstatymą. Pilis buvo išplėsta taip, kad joje galėtų apsistoti ne tik karalius, bet ir jo kariuomenė. Atkūręs pilį, kaip antrąją šalia Vilniaus savo rezidenciją Lietuvoje, Batoras atgaivino ir miesto gyvenimą. Patvirtino Gardinui senąsias privilegijas, suteikė naujų. Padėdamas pamatus naujai jėzuitų bažnyčiai, joje numatė savo pomirtinį mauzoliejų, kaip 1584 m. patvirtino jėzuitų provincijolui O. Campanai. Jėzuitus Batoras rėmė ir laikė juos pagrindine naujųjų laikų katalikybės, susiduriančios su reformų iššūkiais, jėga ir skatino jų įsitvirtinimą valstybėje. Palaikydamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangas, 1579 m. karalius pasirašė ir pirmojo Lietuvos universiteto – Vilniaus jėzuitų akademijos – įkūrimo dokumentus.

S. Batoro sėkmingo valstybės valdymo receptas

Steponas Batoras buvo daugelio sėkmingų reformų ir pergalių karalius. Jis inicijavo teisės reformą (Lenkijos tribunolo 1578 ir Lietuvos tribunolo 1581 m. įsteigimas), pertvarkė kariuomenės sudėtį (ypač garsėjo jo inicijuota sparnuotųjų husarų grupuotė), sudarė samdomas kazokų grupes, į karo veiksmus savo armijoje įjungė vokiečių, škotų, italų, ispanų karvedžius ir kariaunas. Daug dėmesio skirdamas taupumui ir finansams, Batoras per savo karaliavimo dešimtmetį dvigubai padidino karaliaus iždo pajamas.

“

Daug dėmesio skirdamas taupumui ir finansams, Batoras per savo karaliavimo dešimtmetį dvigubai padidino karaliaus iždo pajamas.

Karo žygių šlovę Batoras pelnė sustabdydamas XVI a. iškilusios galingiausios Lietuvos ir Lenkijos varžovės – Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir jos caro Ivano IV invaziją bei įgyvendinamą despotišką „trečiosios Romos“ politiką. 1576–1582 metais vykusio Livonijos karo metu valstybė apgynė daugelį savo teritorijų, 1579 m. atsiėmė Polocką, o ypač gerai įtvirtinto Pskovo apgultis 1581 m. žiemą Maskvos kariuomenę privertė pasiduoti ir 1582 m. sausio 15 d. pasirašyti dešimties metų paliaubas, atsisakant Livonijos.

“

Batoras sumaniai išnaudojo Lenkijos ir LDK įtampas.

Lietuvos pagrindiniai didikai buvo Liublino unijos priešininkai, todėl Batoro, kaip elekcinio valdovo, padėtis priklausė nuo jo diplomatiškumo ir pasirengimo suteikti kuo daugiau nuolaidų įtakingiems LDK asmenims. Batoras sumaniai išnaudojo Lenkijos ir LDK įtampas. Stengdamasis būti ir Lenkijos, ir Lietuvos valdovu, nepasidavė Lenkijos diduomenės spaudimui atiduoti Livoniją Lenkijai. Svarbiausias Batoro patikėtinis, sprendžiant Lietuvos reikalus ir kovojant prieš Maskvą, buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris bei LDK karinių pajėgų vadas Mikalojus Radvila Rudasis.

Paslaptinga mirtis

Batoro mirties priežastis sukėlė pirmą didelę medicininę polemiką Lenkijoje ir Lietuvoje tarp dviejų Batoro medikų italų – Nicolo Bucellos ir Simone Simoni. Batoro sveikata nebuvo gera nuo karaliavimo pradžios. Priešininkai buvo paleidę gandą, kad Batoras kenčia nuo apopleksijos. Asmeninis gydytojas Bucella jam buvo numatęs dietą: nevalgyti aštrių patiekalų, laukinių gyvūnų mėsos, gerti tik lengvą vyną.

“

Batoro mirties priežastis sukėlė pirmą didelę medicininę polemiką Lenkijoje ir Lietuvoje tarp dviejų Batoro medikų italų – Nicolo Bucellos ir Simone Simoni.

1586 m. šaltą gruodžio 2-osios rytą, dar prieš auštant, karalius leidosi medžioklėn į penkias ar šešias mylias nuo Gardino nutolusią girią. Iš medžioklės į Gardino pilį grįžo po dviejų dienų, gruodžio 4-osios vakare, sunerimęs dėl dusulio priepuolių. Per kitas dvi dienas karaliaus taisėsi. Gydytojas Bucella, sužinojęs, kad serga jo sūnus, išvyko į savo dvarą netoli Gardino. Su karaliumi liko Simoni bei keli vietiniai gydytojai. Gruodžio 7 dieną, sekmadienį, karalius išvyko į mišias, bet grįžęs norėjo pabūti vienas, užsidarė miegamajame ir pradėjo rašyti testamentą. Atsikėlęs naktį, karalius neteko sąmonės, pargriuvo ir susižeidė. Bucella ir Simoni nesutarė dėl diagnozės, bet penkias dienas mėgino gydyti. Gruodžio 12 dieną karalių ištiko du vienas po kito sekę priepuoliai, po kurių karalius mirė. Batoro kūnas Gardine buvo laikomas pusantrų metų: jo laidotuvės Vavelyje, nepaisant karaliaus išreikštos valios būti palaidotam Gardine, įvyko 1588 m. gegužės 23 d., Žygimanto III karūnacinio seimo metu.

Dainora Pociūtė