Leonas Sapiega: liūtas ar lapinas?

Po Radvilų sparnu

Leonas Sapiega gimė 1557 m. balandžio 4 d. Ostrovnoje, netoli Vitebsko (dab. Baltarusijoje), vidutinių bajorų Ivano Sapiegos ir kunigaikštytės Bagdonės Druckos Sokolinskos šeimoje. Nors tėvai buvo stačiatikiai, tačiau Leono vaikystė sutapo su LDK įsivyravusia religinio pakantumo ir konfesinių ieškojimų dvasia. 

“

Steponas Batoras buvo patenkintas L. Sapiegos pasiuntinybės rezultatais ir apipylė jį malonėmis.

Vos ūgtelėjusį Leoną tėvas atidavė mokytis į Vilniaus vaivados, Lietuvos kanclerio Mikalojaus Radvilos „Juodojo“ dvarą. Radvila jau buvo perėjęs į kalvinizmą, todėl L. Sapiega mokslus krimsti turėjo protestantiškoje aplinkoje. 1570 metais kartu su Radvilos „Juodojo“ sūnumis L. Sapiega išvyko į kelionę po vokiečių žemes. Kurį laiką mokėsi Leipcigo universitete. Turbūt dar tėvynėje įgijo vėliau ne kartą vienalaikių paliudytas kompetencijas: gerai mokėjo lotynų kalbą ir išmanė Lietuvos teisę.

XVI a. 8-o dešimtmečio pabaigoje L. Sapiega pradėjo tarnauti Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro dvare. 1580 metų pradžioje dėl savo gabumų ir Radviloms užtarus gavo valdovo sekretoriaus pareigas. Matyt, suprato, kad tiesiausias kelias į karjeros viršūnę veda per valdovo rūmų vartus. 1584 metais sulaukė ir pirmo rimto išbandymo – Steponas Batoras pavedė jam vadovauti pasiuntinybei į Maskvą. Derybų su maskvėnais metu L. Sapiega demonstravo tvirtą nenuolaidų būdą, pelniusį jam didelę rusų nemeilę, persekiojančią iki šiol. Steponas Batoras buvo patenkintas L. Sapiegos pasiuntinybės rezultatais ir apipylė jį malonėmis. 1585 metų pradžioje L. Sapiega gavo Lietuvos pakanclerio postą, po poros mėnesių į jo rankas faktiškai buvo perduotas LDK iždo administravimas, o 1586 m. gavo pelningą Slanimo seniūniją, nuo to laiko tapusią jo svarbiausia rezidencija. Paskutiniais S. Batoro valdymo metais Lenkijos ir Lietuvos kanceliarijose buvo intensyviai modeliuojamos galimybės Maskvą įtraukti į uniją su ATR. Vienas aktyviausių planų kūrėjų buvo ir L. Sapiega. Jis gerai žinojo apie caro nesutarimus su Maskvos diduomene ir manė, kad tuo galima pasinaudoti.

Permainingi santykiai su Zigmunto Vazos dvaru

1586 m. įvyko svarbios permainos L. Sapiegos asmeniniame gyvenime. Jis nutraukė ryšius su reformatais ir perėjo į katalikybę. Po to sekė finansine prasme vykusios L. Sapiegos vedybos su lenkų didikų Firlėjų giminės atstove Darata, neseniai palaidojusia pirmąjį savo vyrą Trakų vaivadą Steponą Zbaražskį.

Atrodo, dar Krokuvoje užsimezgė tvirti L. Sapiegos ryšiai su Zigmanto Vazos dvaru. Aiškus valdovo prielankumo ženklas – 1589 m. pavasarį L. Sapiegai suteiktas Lietuvos kanclerio postas. Po šio paskyrimo vienalaikiai L. Sapiegą vadino valdovo rūmų politikos šalininku (regalistu). Tačiau jis netapo valdovo favoritu. 1593 metais Zigmantui Vazai svarbiame žygyje į Švediją L. Sapiega atsisakė dalyvauti, nors valdovas jį kvietė. Atšalę santykiai vėl pagerėjo, kai 1596 m. L. Sapiega parėmė valdovo inicijuotą bažnytinės Brastos unijos projektą. Tačiau 1597 m. santykiai vėl pašlijo, kai nepaisant valdovo spaudimo L. Sapiega atsisakė didžiuoju Lietuvos antspaudu patvirtinti lenkui Bernardui Maciejovskiui karaliaus duotą privilegiją užimti Vilniaus vyskupo sostą. Po to sekė dar vienas valdovo dvarui nemalonus L. Sapiegos žingsnis: po kelerių metų našlavimo 1599 m. jis vedė svarbiausio karaliaus dvaro kritiko – Kristupo Radvilos „Perkūno“ dukrą Elžbietą.

Trijų Tautų Respublikos projektas

XVI–XVII a. sandūroje ryškėjo galimybės įgyvendinti dar S. Batoro laikais subrandintą idėją apie Maskvos įtraukimą į uniją su ATR. Maskvoje kaistant santykiams tarp sostą užgrobusio Boriso Godunovo ir vietos diduomenės, maskvėnai vis garsiau kalbėjo apie norą matyti savo valdovu Zigmantą Vazą. 1600 metais L. Sapiega išvyko į Maskvą ištirti ATR valdovo ir B. Godunovo dukters vedybų galimybės. Planas nedavė vaisų, tačiau L. Sapiega įsitikino, kad Maskvos visuomenė klimpsta į vidinį konfliktą. Po to L. Sapiega beveik dešimtmetį nuolat dalyvavo neformaliuose susitikimuose su rusų didikais, Maskvos soste norėjusiais matyti Zigmantą Vazą arba jo sūnų Vladislovą.

“

Prasidėjus suirutei Maskvoje, L. Sapiega palaikė Zigmanto Vazos planus įsiveržti į rusų žemes, atsiimti Smolenską ir bandyti užimti caro sostą.

Šie užkulisiniai žaidimai sutapo su apsišaukėlio „caraičio“ pasirodymu, išprovokavusiu pilietinį karą Maskvoje. Iki šiol neaišku, ar apsišaukėlis buvo L. Sapiegos „kūrinys“. Istorijos šaltiniai to nerodo, tačiau tarp rusų istorikų gyva mintis, kad L. Sapiega prie to buvo prikišęs nagus. Prasidėjus suirutei Maskvoje, L. Sapiega palaikė Zigmanto Vazos planus įsiveržti į rusų žemes, atsiimti Smolenską ir bandyti užimti caro sostą. 1609 metais L. Sapiega lydėjo valdovą žygyje į Smolenską. Maskvos žemėse turėjęs informatorių L. Sapiega tikėjosi, kad jam be kraujo praliejimo pavyks atverti Smolensko vartus. Nepavyko. Miestas buvo užimtas jėga tik 1611 m. viduryje. Per tą laiką ATR valdovo ir jo sūnaus kandidatūros į caro sostą buvo atmestos, o L. Sapiega prarado valdovo malonę. Jam buvo patikėtos derybos su maskvėnų pasiuntiniais, bet padėtis Rusijoje keitėsi ATR nenaudai. Matyt, nepatenkintas Maskvos politikos baigtimi valdovas jau 1616 m. viduryje siekė, kad L. Sapiega paliktų Lietuvos kanclerio postą. Leonas Sapiega skundėsi išvargintas kanclerio pareigų, bet postą palikti sutiko su sąlyga, jog pakanclerio vieta atiteks jo sūnui. 1623 metų viduryje mainais už Vilniaus vaivados vietą L. Sapiega atidavė Lietuvos kanclerio antspaudą. Jo pasitraukimas iš kanceliarijos reiškė kelis dešimtmečius puoselėtos ATR „unijinės“ Maskvos politikos mirtį.

Politikas-ūkininkas

Paskutinysis L. Sapiegos politinės veiklos etapas prasidėjo 1625 m. viduryje, kai valdovas jam suteikė Lietuvos didžiojo etmono buožę. Žinia apie tai supykdė Radvilas. Tuometinis Lietuvos lauko etmonas Kristupas II Radvila buvusio svainio (L. Sapiegos žmona Elžbieta Radvilaitė mirė 1611 m.) įsitvirtinimą naujose pareigybėse priėmė kaip asmeninę išdavystę.

“

Sukaupto turto dėka L.Sapiega statė rūmus, fundavo bažnyčias, rūpinosi vargšais giminaičiais.

Septyniasdešimtmečio vyro paskyrimas Lietuvos kariuomenės vadu buvo politinis. Sklido kalbos, kad L. Sapiega į Livonijos frontą iškeliavo, sekdamas prieš jo karietą dardantį ir juodu aksomu dengtą vežimą su karstu. Leonui Sapiegai nepavyko laimėti nė vieno reikšmingesnio mūšio, bet Biržų Radviloms jis neliko skolingas: apkaltino juos rezgant sąmokslą prieš valdovą.
L. Sapiega buvo geras ūkininkas, įdėmiai stebėjęs darbus asmeninėse ir laikinai valdytose valdose. Nuo 1584 m. jis kaupė valstybines seniūnijas, vėliau gavo valdyti ir Mogiliove bei Breste ekonomijas. Gyvenimo pabaigoje buvo prikaupęs daug valstybinių valdų. Nuo 1588 m. į jo rankas pakliuvo Lietuvos muitų administravimas. Atpirkinėdamas juos L. Sapiega plačiai naudojosi žydų finansininkų ir nuomininkų paslaugomis. Be to, išplėtojo didelio masto javų išvežimą į užsienio rinkas. Sukaupto turto dėka L.Sapiega statė rūmus, fundavo bažnyčias, rūpinosi vargšais giminaičiais. Nepaisant pastangų renkant žmonas savo sūnums, L. Sapiega anūkų nesulaukė. Todėl L. Sapiegos turtai atiteko pusbrolio palikuonims, kurie įsitvirtino Lietuvos politiniame gyvenime XVII a. pabaigoje.

Eugenijus Saviščevas

S. Lazutka, Leonas Sapiega (Gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros), Vilnius, 1998; A. Rachuba, Sapiegų giminės istorija, Kryžiai dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės. Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcionieriai. Tarptautinės parodos katalogas, Vilnius, 2012, p. 25–43.