Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė (1676–1746)
Smarkaus būdo kanclerienė
XVII–XVIII a. sandūroje gyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos (1669–1719) žmona Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė (Anna Katarzyna z Sanguszków Radziwiłłowa) amžininkų buvo vertinama kontraversiškai. Vieni ją laikė idealios moters ir žmonos pavyzdžiu, kiti (tarp jų ir valdovas Augustas II) stebėjosi, kaip LDK kancleris gali su tokia žmona ištverti?
“
Vieni ją laikė idealios moters ir žmonos pavyzdžiu, kiti (tarp jų ir valdovas Augustas II) stebėjosi, kaip LDK kancleris gali su tokia žmona ištverti.
Negeri gandai buvo pasiekę net kanclerienę, todėl ji, norėdama vyrui parodyti, kokia iš tiesų gali būti bloga žmona, „tikro blogio“ pavyzdžiu pasirinko LDK raikytojo (tikėtina, Jono Mikalojaus Radvilos) žmoną. Radvilienė rašė: „Ji tokia pikta, kokio pykčio negalima nei apsakyti, nei išklausyti, kad net pats kunigaikštis [t. y. LDK raikytojas J. M. Radvila] kaip nuolankiausias tarnas negali jai įtikti. Džiaugčiausi, jei ir tu, mano širdele, čia būtum, kad pats patirtum, koks skirtumas yra tarp žmonos ir vyro, ir kad taip pat sužinotum, ką reiškia pikta žmona“.
1692 m. kovo 6 d. Vilniuje, šv. Mykolo bažnyčioje, Vilniaus vyskupo sutuokta su tuometiniu LDK pakancleriu Karoliu Stanislovu Radvila ir tų metų gegužės 18 d. atšventusi vestuves Slanime, vos 16-uosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Ona Sanguškaitė greitai tapo patikima vyro partnere. Amžininkai pažymi, kad ji net lenkė savo vyrą charakterio tvirtumu ir išmintimi. Tačiau niekada, jam gyvam esant, nedrįso „būti niekuo daugiau, nei savo vyro žmona“.
Aiškinantis šeiminius santykius, žinoma, kartais „spekuliuodavo“ savo sveikata, skųsdavosi laiškuose, kad „esanti arti mirties“. Kartą, gavęs tokią žinią, K. S. Radvila apsuko žirgus ir vietoj kelionės į Lietuvos vyriausiojo tribunolo posėdį Vilniuje naktį ir dieną raitas jojo į Bialą, į kurią atvykęs 11 val. nakties rado savo žmoną daug geresnės savijautos, nei laiškuose aprašyta.
Onos Radvilienės verslo imperija
Ona Radvilienė pasižymėjo ypač geru ekonominiu įžvalgumu ir organizatorės talentu. Dar vyrui gyvam esant administravo Radvilų valdas, išplėtojo didelę ūkinę veiklą. Savo manufaktūrose Nevelyje, Nalibokuose, Nesvyžiuje, Slucke ji suorganizavo prabangos prekių (stiklo, porceliano) gamybą, audė prabangius audinius, gobelenus ir kilimus, rūpinosi tiltų, malūnų statyba, kelių tiesimu, veislinių galvijų bandų veisimu, įsteigė keletą naujų rūdos kasyklų. 1736 metais Ona Radvilienė fabrikų darbininkams parengė ir išleido „Instrukciją“, draudžiančią prižiūrėtojų savivalę.
“
O. Radvilienės dėka dvarai išbrido iš skolų.
O. Radvilienės įsteigtose tekstilės manufaktūrose buvo įdarbinamos moterys. Merginos iš aplinkinių kaimų prievarta buvo samdomos ketvirčiui metų. Taip pat buvo įdarbinamos kelios laisvai samdomos meistrės nuolatiniam darbui. Be to, buvo dalinama vilna ar linai audimui namuose. Darbas buvo apmokamas. Tačiau daugelyje Lietuvoje įkurtų manufaktūrų dirbo ne laisvai samdomi darbininkai, o baudžiauninkai ir baudžiauninkės.
O. Radvilienės dėka dvarai išbrido iš skolų. Kurdama manufaktūras, statydama tiltus ir tiesdama kelius, ji išmintingai investavo ir padidino dvarų pelningumą. Be to, siekė perimti į savo rankas Neuburgų valdas (t. y. išmirusios Biržų Radvilų šakos palikimą), jas galutinai perėmė ir įteisino jos sūnus Jeronimas Florijonas Radvila.
Lietuvos „pilkasis kardinolas“
Po vyro mirties O. Radvilienė savo rankose laikė visas intrigų Lietuvoje gijas, tačiau retai dalijosi su savo artimaisiais politiniais planais ir sumanymais. 1737 metais ji net atsisakė dalyvauti jai ir jos sūnui Mykolui Kazimierui Žuvelei svarbiame pilies teismo procese Pšemyslyje vien dėl to, kad galėtų „stebėti seimelius ir maršalo išrinkimą“ Lietuvoje.
“
Po vyro mirties O. Radvilienė savo rankose laikė visas intrigų Lietuvoje gijas.
1730 metų gruodį Radvilienė skatino savo sūnų Mykolą Kazimierą siųsti žmones seimeliui Vitebske išardyti. Tačiau kartu nepatarė sūnui asmeniškai vykti į seimelį, kad būtų išvengta nereikalingų išlaidų savo klientams, kadangi „cela n’est pas ni profitable, ni honorable” (pažodinis vertimas: „Tai nėra nei naudinga, nei garbinga“). Mykolui Kazimierui, kuris jos patarimams priešinosi, mėgino įrodyti, kad dėl viešų reikalų turi jos klausyti, nes „šioje srityje turinti daug didesnę patirtį ir, nepaisant savo amžiaus, siekia išlaikyti šeimos interesus“.
Knygų ir maisto gurmanė
Kunigaikštienė laikėsi griežtos dienotvarkės: su amžiumi miegojo vis mažiau (kartais – vos po tris valandas per naktį), ankstyvą rytmetį skirdavo maldai, vėliau skaitė prancūzų literatūrą (daugiausia istorinius veikalus), todėl „gerai išmanė bažnyčios ir visų karalysčių istoriją, o tie, kurie su ja bendraudavo, turėdavo išmanančią pašnekovę“. Gėrė daug juodos kavos (per mėnesį suvartodavo po 0,75 kg kavos), kramtė tabaką, mėgo šampaną, Reino raudonąjį ir baltąjį vyną.
“
Štai 1746 m. balandžio 6 d. pirkliui Adolfui Saturgusui nurodė nupirkti skrynią saldžiųjų apelsinų ir skrynią citrinų bei 12 butelių gero Šampanės vyno. Austres ir kaštainius atsigabendavo iš Hamburgo, o sraiges veisė savo rūmų sode.
Paskutiniai kunigaikštienės gyvenimo metai buvo sunkūs. 1743 metais ji apako galutinai (iki tol kurį laiką matė tik viena akimi), o 1744 m. balandžio pradžioje Varšuvos laikraščiai pranešė, kad „kovo 28 d. Jos malonybę kunigaikštienę Radvilienę, Lietuvos kanclerio našlę, ištiko dešiniosios rankos ir kojos paralyžius. Kadangi gydytojai nebeteikė jokios vilties, mirštančiajai buvo suteiktas paskutinis sakramentas“. Po šio įvykio kunigaikštienė dar beveik dvejus metus išgulėjo ligos patale. Iš šio pasaulio iškeliavo 1747-ųjų išvakarėse.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
W. Karkucińska, Anna z Sanguszków Radziwiłłowa, Warszawa, 2000.
