Romanas Ignas Pranciškus Potockis
Romanas Ignas Pranciškus Potockis (1750–1809), istoriografijoje dažniau vadinamas Ignotu Potockiu, buvo politinis ir masonų ložių veikėjas, LDK rūmų maršalas, vienas iš 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos kūrėjų, aktyvus 1794 m. sukilimo Abiejų Tautų Respublikoje ir Varšuvos kunigaikštystės politinis veikėjas.
Būsimasis dvasininkas tampa švietėju
Gimė Romanas Ignas Pranciškus Potockis 1750 m. vasario 28 d. Eustachijaus Potockio ir Marianos iš Kostkų giminės šeimoje. 1761–1765 metais jis mokėsi Varšuvoje Collegium Nobilium mokykloje. Tėvai sūnui parinko dvasininko kelią, todėl po mokslų Varšuvoje jis išvyko į Romą, kur studijavo filosofiją, teologiją ir teisę (1765–1768).
“
1773 metais I. Potockis tapo Edukacinės komisijos nariu, didžiausią dėmesį jis skyrė Lenkijos karalystės universitetams, bibliotekoms ir mokykloms, sudarė istorijos mokymo programą (1780), rašė publicistiką.
Įdomybė
LDK rūmų maršalas Romanas Ignas Pranciškus Potockis (1750–1809) buvo vienas iš 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos kūrėjų. I. Potockis teigė, kad visi miestų gyventojai yra laisvi, ir pasisakė prieš miestiečių pavertimą bajorais: „Geriau žmonėms duoti laisvę nei bajorystę.“
1769–1770 metais jis aplankė Italiją, o 1770–1771 m. – Prancūziją. Sugrįžęs į ATR atsisakė dvasininko karjeros. 1772 metais vedė Elžbietą Liubomirską (mirė 1783 m.) ir susisiejo giminystės ryšiais su Čartoriskiais, kurie palankiai žiūrėjo į I. Potockį. Čartoriskių dėka į jo gabumus ir išsilavinimą dėmesį atkreipė valdovas Stanislovas Augustas. 1773 metais I. Potockis tapo Edukacinės komisijos nariu, didžiausią dėmesį jis skyrė Lenkijos karalystės universitetams, bibliotekoms ir mokykloms, sudarė istorijos mokymo programą (1780), rašė publicistiką. 1773 metais I. Potockis gavo LDK raštininko pareigybę, o 1774 m. buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. 1775 metais jis siekė LDK pakanclerio pareigybės, tačiau nesėkmingai. 1776 metais Liublino seimelis išrinko I. Potockį pasiuntiniu į seimą, tačiau įsikišus karaliui ir Rusijos imperijos diplomatams, iš jo buvo atimtos pasiuntinio teisės. 1778 metais Liublino seimelis I. Potockį pakartotinai išrinko į seimą, kuriame jis buvo paskirtas į Pinigų kalyklos komisiją. Nuo 1779 m. I. Potockis aktyviai įsitraukė į masonų ložių veiklą. 1780 metais jis įtrauktas į Nuolatinę tarybą. 1783 metais I. Potockis gavo LDK rūmų maršalo pareigybę. Siekdamas politinių tikslų ir karjeros, jis susitiko su Austrijos imperatoriumi Juozapu II. 1787 metais jo nepriėmė Kijeve buvusi Rusijos imperatorė Jekaterina II. Kai kurie istorikai mano, jog tai turėjo įtakos I. Potockio tolesnei politinei veiklai ir principingam priešiškumui Rusijos imperijos atžvilgiu.
Po socialinių reformų vėliava
Naujas I. Potockio veiklos etapas prasidėjo Ketverių metų seimo laikotarpiu, kai jis atsitraukė nuo Edukacinės komisijos veiklos ir įsijungė į politinę veiklą. 1788 metais jis kritikavo Nuolatinę tarybą, kad ši savo rankose sutelkė įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. I. Potockis pasisakė prieš Rusijos imperijos politiką, buvo vienas sąjungos su Prūsija šalininkų. 1788 metų pabaigoje jis įtrauktas į užsienio reikalų deputaciją.
“
I. Potockis buvo vienas didžiausių reformų iniciatorių, ypač ženklus jo indėlis 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir miestų reformų programoje.
1789 metais I. Potockis kartu su LDK konfederacijos maršalu Kazimieru Nestoru Sapiega ir Lenkijos konfederacijos maršalu Stanisławu Małachowskiu susitarė dėl bendros reformų programos ir ATR valdymo formos keitimo, o vėliau su pasiūlymais kreipėsi į karalių. I. Potockis buvo vienas didžiausių reformų iniciatorių, ypač ženklus jo indėlis 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir miestų reformų programoje. Jis, kaip vienas iš ATR miestiečių sąjūdžio organizatorius, ragino Varšuvos magistratą sukviesti į Varšuvą Lenkijos ir Lietuvos miestų delegatus. I. Potockis atvirai kalbėjo apie miestiečių reikalus, aiškino, kad atėjo laikas jiems suteikti daugiau teisių. LDK maršalas projekte „Valdžios reformos tezės“ miestiečius laikė sąmoningais piliečiais. Pasak jo, laisvi yra visi žmonės, gyvenantys miestuose ir įsirašę į miestų knygą. I. Potockis pasisakė prieš 1790 m. masišką bajorystės suteikimą miestiečiams: „Geriau žmonėms duoti laisvę nei bajorystę.“ Jo pozicija miestų klausimu buvo nuosaikesnė nei radikali Lenkijos pakanclerio Hugo Kołłątajaus, todėl prieštaraujantys miestų reformoms bajorai vėliau rašė, kad Miestų įstatyme bajorų viršenybė išlaikyta tik I. Potockio dėka. Seimui priėmus Miestų įstatymą, I. Potockis netrukus iškilmingai priėmė Varšuvos miestiečių teises. Bet pareigūnas užsirūstino, kai jo valdomoje seniūnijoje Jurbarko miestiečiai, sužinoję apie Miestų įstatymą, nustojo mokėti mokesčius, atlikinėti prievoles dvarui ir pablogino jo asmeninę finansinę padėtį. Po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos jis kuravo policijos reikalus Įstatymų sargyboje.
Arši kritika valdovui
I. Potockis pasisakė prieš Teisingumo komisijos įkūrimą 1791–1792 m., nes griežtai laikėsi trijų valdžių – vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės – atskyrimo principo. Dėl šios nuostatos jis susidūrė su karaliumi, kuris norėjo įkurti tokią komisiją. Šioje kovoje I. Potockis pasiekė pergalę. Aiškėjant, kad 1792 m. Rusijos imperijos agresija yra neišvengiama, jis vyko į Berlyną susitikti su Prūsijos karaliumi Fridrichu Vilhelmu II, kad atsižvelgiant į 1790 m. sutartį su ATR, Prūsija stotų į kovą prieš Rusijos imperiją. Bet I. Potockio diplomatinės pastangos buvo nesėkmingos.
“
I. Potockis pasitraukė Drezdeną, iš kurio rengė sukilimo planus ATR, kritikavo dėl nuolaidžiavimo Rusijai Lenkijos ir Lietuvos valdovą.
1792 metų liepą, paskutiniame Įstatymų sargybos posėdyje, jis pasisakė prieš karaliaus Stanislovo Augusto priesaiką Targovicos konfederacijai ir nuolaidžiavimą agresoriaus sąlygoms, bet karalius ir dauguma Įstatymų sargybos narių buvo kitos nuomonės. Tada I. Potockis pasitraukė Drezdeną, iš kurio rengė sukilimo planus ATR, kritikavo dėl nuolaidžiavimo Rusijai Lenkijos ir Lietuvos valdovą. 1794 metų sukilimo metu jis sugrįžo į Varšuvą, buvo išrinktas į Aukščiausią tautos tarybą, vadovavo Užsienio reikalų skyriui, megzdamas diplomatinius santykius su Europos valstybėmis. Rusijos kariuomenei užėmus Varšuvos priemiestį Prahą, I. Potockis derėjosi su Aleksandru Suvorovu dėl Varšuvos kapituliacijos. Pralaimėjus sukilimui, jis buvo įkalintas Peterburge, o 1796 m. jį išlaisvino caras Pavlas I. 1806 metais I. Potockis vėl pradėjo politinę veiklą, Napoleonui įkūrus Varšuvos kunigaikštystę. Mirė jis diplomatinės misijos pas Napoleoną metu 1809 metais.
Pasak istoriko Adolfo Šapokos, I. Potockis, nors ir buvo LDK senatorius, vis vien „buvo lenkas“. Matyt, tokios išvados istorikas priėjo ne tiek remdamasis I. Potockio gimimo vieta (Radzynėje, Lenkijoje), kiek jo politinėmis vizijomis. I. Potockis neprieštaravo LDK savarankiškumo reliktų sąjungoje su Lenkija sulaužymui ir vientisos ATR sukūrimui. Vis dėlto jo indėlis buvo itin svarbus, rengiant dirvą socialinėms reformoms visoje ATR, tad ir Lietuvoje.
Liudas Glemža
