Ryžtingasis Jokūbas Jasinskis
Jokūbas Jasinskis – vienas žinomiausių 1794 m. sukilimo organizatorių ir veikėjų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Jis buvo radikalus Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir santvarkos pertvarkymo šalininkas, kuris siekė sulyginti miestiečių ir bajorų teises, panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę, o sukilimo metu – nubausti išdavikus ir karalių. Poeto Adomo Mickevičiaus, kuris buvo sumanęs ir pradėjo rašyti dramą prancūzų kalba Jacques Jasiński, ou les deux Polognes (Jokūbas Jasinskis, arba Dvi Lenkijos), nuomone, būtent jo asmuo labiausiai tiko atspindėti pažangią visuomenės dalį.
Įdomybė
Jokūbas Jasinskis, vienas žinomiausių 1794 m. sukilimo organizatorių ir veikėjų, tapo permainų išsigandusiųjų politinių intrigų auka. Netrukus Tadas Kosciuška ir kiti sukilimo veikėjai Lenkijoje ėmė gauti skundus, jog J. Jasinskis veikia per daug radikaliai ir jo vadovavimas gali būti žalingas sukilimui Lietuvoje. Laiške T Kosčiuškai J. Jasinskis taip apibūdina savo „nusikaltimus“: „Pirma, nebūdamas kunigaikščių kilmės išdrįsau ir sugebėjau pelnyti viso krašto pasitikėjimą. Antra, pirmasis parodžiau, jog ir didelį nenaudėlį lygiai taip pat galima pakarti, kaip ir mažą piktadarį.“
Už laisvę – eilėmis ir muškietomis
Jokūbas Jasinskis gimė vidutinių bajorų šeimoje 1761 m. liepos 24 d. Vengleve, netoli Konino, Lenkijoje. 12 metų jis įstojo į Riterių mokyklą (Kadetų korpusą) – pirmąją karininkų mokyklą ATR. 1783 metais J. Jasinskis, gavęs kapitono laipsnį, pradėjo tarnauti tame pačiame korpuse. Tarnavo neilgai, nes 1785 m. sutiko tapti grafo P. Potockio sūnų auklėtoju. 1787 metais jis vėl sugrįžo į Kadetų korpusą.
“
Paprastu, visiems suvokiamu stiliumi J. Jasinskis eilėraščiuose, turiniu panašiuose į atsišaukimus, skelbė mintis apie žmonių lygybę ir laisvę, reikalavo teisingumo ir pagarbos piliečių teisėms, kritikavo didikus ir monarchiją.
Nuo 1789 m. J. Jasinskis gyvenimą susiejo su Lietuva. Jokūbas Jasinskis, gavęs papulkininkio patentą, buvo paskirtas į kuriamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės Inžinerijos korpusą ir prie jos esančią Inžinerijos mokyklą. Jokūbas Jasinskis atsiskleidė ne tik kaip gabus organizatorius, bet ir literatas. Dar jaunystėje jis pradėjo rašyti eiles, tačiau labiausiai vertinama yra vėlesnė J. Jasinskio kūryba. Kelerių paskutinių jo gyvenimo metų poezijoje ryškūs politiniai, socialiniai motyvai. Paprastu, visiems suvokiamu stiliumi J. Jasinskis eilėraščiuose, turiniu panašiuose į atsišaukimus, skelbė mintis apie žmonių lygybę ir laisvę, reikalavo teisingumo ir pagarbos piliečių teisėms, kritikavo didikus ir monarchiją. Kai po Liudviko XVI nukirsdinimo Lenkijos karaliaus dvare buvo paskelbtas gedulas, J. Jasinskis sureagavo aštriai. Viename eilėraštyje jis rašė: „Visi esame žmonės lygūs, ar karalius ar pavaldinys.
“
„Tegul karaliai žus ir pasaulis bus laisvas!“
Kiek kas nusikalto, tokią bausmę ir turi gauti. (…) Liudvikas žuvo, nes taip norėjo šalies įstatymas. Gailėkime jo kaip žmogaus, bet gerbkime teisę. Duok Dieve, kad to mums nereikėtų pakartoti, tačiau jei ir šis pavyzdys nieko nepakeis, tarkime: „Tegul karaliai žus ir pasaulis bus laisvas!“
1792 m. kare su Rusija pulkininkas J. Jasinskis pasižymėjo kaip gabus karininkas. Ypač svarbų vaidmenį jis suvaidino Lietuvos Bresto gynyboje 1792 m. liepos 23 d., už tai buvo apdovanotas Virtuti Militari ordinu.
Užkliudytas širšių lizdas
Jokūbas Jasinskis veikė ryžtingai ir savarankiškai, nederino veiksmų su sukilimo vadu Tadu Kosciuška. Nedelsiant buvo įkurta Lietuvos sukilėlių vadovybė – Aukščiausioji Tautinė Taryba.
“
Jokūbas Jasinskis veikė ryžtingai ir savarankiškai, nederino veiksmų su sukilimo vadu Tadu Kosciuška.
Buvo suimti svarbiausieji Targovicos konfederacijos, kurios reikalavimais prisidengdama Rusijos kariuomenė 1792 m. pradėjo karą su Abiejų Tautų Respublika, veikėjai. Jau trečią sukilimo dieną teismo sprendimu už tėvynės išdavimą mirties bausme nubaustas etmonas Simonas Kosakovskis.
Ryžtingi J. Jasinskio veiksmai išgąsdino dalį buvusių aukštų politinių veikėjų, kurie bijojo S. Kosakovskio likimo. Nepatenkinti buvo ir generolai, nes Lietuvos Aukščiausioji Tautinė Taryba J. Jasinskį, turintį tik pulkininko laipsnį, paskyrė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu.
“
Netrukus T. Kosciuška ir kiti sukilimo veikėjai Lenkijoje ėmė gauti skundus, jog J. Jasinskis veikia per daug radikaliai ir jo vadovavimas gali būti žalingas sukilimui Lietuvoje.
Netrukus T. Kosciuška ir kiti sukilimo veikėjai Lenkijoje ėmė gauti skundus, jog J. Jasinskis veikia per daug radikaliai ir jo vadovavimas gali būti žalingas sukilimui Lietuvoje.
T. Kosciuška siekė kompromiso, kad Lietuvos visuomenė nesusiskaldytų, nebūtų pažeista subordinacija kariuomenėje ir nebūtų pažemintas J. Jasinskis. Nuspręsta suteikti J. Jasinskiui generolo laipsnį, tačiau nušalinti jį nuo vadovavimo Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis.
Po nušalinimo J. Jasinskis jautėsi nesuprastu, neįvertintu, apšmeižtu. Jį jaudino, kad vadovavimą sukilimui gali perimti atsitiktiniai asmenys ar net intrigantai. Laiškuose T. Kosciuškai jis aiškinto, kas vyksta Lietuvoje, įspėjo apie vidinius sukilimo priešus: „Išdavystė yra šalia tavęs kaip pavydas ir intrigos prie manęs. Tavo šlovė saugo tave nuo smulkių intrigų, o aš turiu kentėti, nes įvykdžiau du didelius nusikaltimus. Pirma, nebūdamas kunigaikščių kilmės išdrįsau ir sugebėjau pelnyti viso krašto pasitikėjimą. Antra, pirmasis parodžiau, jog ir didelį nenaudėlį lygiai taip pat galima pakarti, kaip ir mažą piktadarį.“ Suteiktas generolo laipsnis jam buvo nesvarbus. Jokūbas Jasinskis ne itin pagarbiai rašė sukilimo vadui, jog gali tarnauti net trimitininku ar būgnininku „ir paklusti Tavo kepurei, tik tegu Tavo kepurė mano kraštą padaro laimingu“.
J. Jasinskis, nors ir jausdamas nuoskaudą, vadovavo jam paskirtiems daliniams Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, o vėliau, Rusijos kariuomenei spaudžiant, traukėsi į Lenkijos gilumą. Mirtį su ginklu rankose J. Jasinskis pasitiko paskutiniame sukilimo mūšyje, gindamas Varšuvos priemiestį Pragą 1794 m. lapkričio 4 dieną.
Eduardas Brusokas
