Tadas Kosciuška – sukilėlis ir bastūnas
Įdomybė
Tadas Kosciuška 1794 m. spalio 10 d. mūšyje prie Maciejovicų buvo sužeistas ir įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kurioje kalėjo iki Jakaterinos II mirties. Į sostą įžengęs caras Pavlas I po kelių asmeninių pokalbių su „maištininku“ pajautė šiam simpatiją. T. Kosciuška buvo atviras su caru, o jo nusakyti sukilimo tikslai Pavlui I pasirodė verti pagarbos. 1796 metų pabaigoje T. Kosciuška buvo paleistas.
Tadas Kosciuška Lietuvoje daugiausia yra žinomas kaip 1794 m. sukilimo, kuris dažnai ir vadinamas jo vardu, vadas. Tačiau gyvenimo blaškomas bei savo apsisprendimų vedinas jis paliko ryškius pėdsakus ir kitų šalių istorijoje. Būsimasis generolas, Cincinatų draugijos, į kurią buvo priimami labiausiai nusipelnę JAV Nepriklausomybės karo karininkai, narys, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis gimė vidutinių bajorų šeimoje 1746 m. vasario 4 d. Merečovčiznos dvarelyje netoli Kosovo, Lietuvos Bresto vaivadijoje. 1755–1760 metais jis mokėsi pijorų kolegijoje Liubešive. Iki 19 metų gyvenęs provincijoje, 1765 m. pabaigoje T. Kosciuška atvyko į Varšuvą ir buvo priimtas į ką tik įsteigtą Riterių mokyklą (Kadetų korpusą) – pirmąją profesionalių karininkų rengimo mokyklą Abiejų Tautų Respublikoje. Mokykloje jis pasižymėjo kaip stropus kadetas, ypač gabus karo inžinerijos mokslams. Todėl po 3 metų studijų jis, gavęs kapitono laipsnį ir karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją, 1769 m. išvyko į Prancūziją studijuoti inžinerijos, architektūros, susipažinti su Europos fortifikacijos pavyzdžiais, tobulinti karo inžinieriui būtinus piešimo įgūdžius.
Prancūzijoje jis ne tik mokėsi karo meno, bet ir domėjosi Apšvietos epochos idėjomis, kurios skelbė, kad mokslo, proto galia, visuomenės švietimas leis atsisakyti religinio fanatizmo, luominio susiskaldymo ir pakeis žmonių gerovę, socialinius santykius. Apie savo pirmąjį ilgalaikį buvimą užsienyje jis rašė: „5 metus būdamas svetimuose kraštuose suvokiau, kiek tik tam įgimtą potraukį turėjau, ko reikia ilgalaikei, stabiliai visų laimei. Uoliai mokiausi ekonominių dalykų ir kariuomenės reikalų.“
Nelaiminga meilė moteriai ir tėvynei
1774 m. pabaigoje T. Kosciuška grįžo į tėvynę. Padėtis buvo liūdna: valstybę kontroliavo kaimyninės šalys, vos keliolikos tūkstančių karių kariuomenė vegetavo. Pabandžius gauti tarnybą kariuomenėje, paaiškėjo, kad jaunam ir išsimokslinusiam karininkui joje nėra vietos. Nesisekė T. Kosciuškai ir meilės reikalai. Jis pamilo LDK lauko etmono J. Sosnovskio dukrą. Nors jausmas buvo abipusis, tačiau neturinčiam tarnybos ir pragyvenimo šaltinio T. Kosciuškai etmonas savo dukters neatidavė. Tadas Kosciuška kamavosi dėl nedarbo, asmeninio gyvenimo nesėkmių, todėl nusprendė palikti tėvynę ir ieškoti laimės užsienyje.
1775 metų pabaigoje jis išvyko į Dresdeną, tačiau tarnybos negavo ir Saksonijoje. 1776 metais jis antrą kartą atvyko į Prancūziją, o tų pačių metų viduryje išplaukė į Ameriką. Išvykimą už okeano tikriausiai nulėmė aplinkybė, kad įsisiūbavusiame konflikte tarp Anglijos ir jos kolonijų Amerikoje Paryžius palaikė pastarąsias, todėl iš kolonijų atvykę agentai Prancūzijoje verbavo profesionalius karininkus savo kariuomenei. 1776 metų rudenį, suteikus pulkininko laipsnį, jis buvo priimtas į JAV kariuomenę ir visą Nepriklausomybės karą tarnavo karo inžinieriumi. Tadas Kosciuška projektavo ir statė įtvirtinimus prie Filadelfijos, Saratogos, o žymiausias jo karo inžinerijos kūrinys buvo Vest Pointo tvirtovė.
Pasibaigus karui, būdamas generolu, 1784 m. pabaigoje jis grįžo į tėvynę. Tačiau tarnybos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėse negavo, todėl gyveno nuo senų laikų Kosciuškų giminei priklausiusiame Siechnovičių dvare, Lietuvos Bresto vaivadijoje.
Tarnybą Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje, suteikus generolo majoro laipsnį, T. Kosciuška pradėjo tik 1789 m. pabaigoje. Tadas Kosciuška uoliai dirbo reorganizuojant kariuomenę. 1792 metais kare su Rusija jis vadovavo divizijai, pasižymėjo geru vadovavimu mūšiuose prie Zelencų, Dubienkos, pelnė karių ir visuomenės pagarbą.
“
Prašydamas karaliaus atleisti iš kariuomenės, jis rašė: „Kadangi pasikeitusios šalies gyvenimo aplinkybės yra priešingos mano priesaikai ir vidiniam įsitikinimui, turiu garbės prašyti Jūsų malonybę pasirašyti mano dimisiją.“
Po pralaimėto karo nepanoro tarnauti kariuomenėje, kuriai vadovavo Rusijos remiami Targovicos konfederacijos šalininkai. Prašydamas karaliaus atleisti iš kariuomenės, jis rašė: „Kadangi pasikeitusios šalies gyvenimo aplinkybės yra priešingos mano priesaikai ir vidiniam įsitikinimui, turiu garbės prašyti Jūsų malonybę pasirašyti mano dimisiją.“
1792 m. pabaigoje T. Kosciuška išvyko iš šalies ir trumpam apsigyveno Leipcige, kur grupė emigrantų ieškojo būdų, kaip išlaisvinti tėvynę iš svetimųjų įtakos. 1793 metų pradžioje T. Kosciuška tikėjosi užsitikrinti Prancūzijos politinę, finansinę ir karinę paramą rengiamam sukilimui. Nepavykus susitarti, T. Kosciuška Saksonijoje vykdė pasiruošimo sukilimui, kurio vadu jis buvo išrinktas, darbus.
Sugrįžimas į šalį, kurios nebeliko
Sukilimas prasidėjo 1794 m. kovą. Tadas Kosciuška vadovavo sukilimo ginkluotosioms pajėgoms ir skyrė asmenis į svarbiausias sukilėlių valdžios institucijas. Sukilimas sėkmingai tęsėsi iki vasaros vidurio. Vėliau iniciatyvą perėmė sukilimo slopintojos – Rusijos ir Prūsijos kariuomenės. 1794 metų spalio 10 d. mūšyje prie Maciejovicų sužeistas T. Kosciuška pateko į nelaisvę. Tuo metu, kai sukilėliai įnirtingai priešinosi paskutiniuose mūšiuose, T. Kosciuška su stipria palyda buvo vežamas į Peterburgą. Atvykus į Rusijos imperijos sostinę, jis buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kurioje kalėjo iki Jakaterinos II mirties. Laisvę T. Kosciuška atgavo tik į sostą įžengus carui Pavlui I. Po kelių asmeninių pokalbių su „maištininku“ Pavlas I pajautė šiam simpatiją. Tadas Kosciuška buvo atviras su caru, o jo nusakyti sukilimo tikslai Pavlui I pasirodė verti pagarbos.
“
Nors T. Kosciuška galėjo likti JAV ir gyventi be rūpesčių, tačiau noras matyti laisvą tėvynę buvo stipresnis.
1796 m. pabaigoje T. Kosciuška buvo paleistas. Į gimtąją šalį buvo skaudu grįžti, nes po III padalijimo ATR nustojo egzistuoti kaip valstybė, todėl jis per Švediją išvyko į Angliją, o iš ten išplaukė į JAV, kurią vadino savo antrąja tėvyne. Amerikoje T. Kosciuška buvo svetingai sutiktas. Už nuopelnus valstybei jis buvo apdovanotas pinigais, žemėmis. Nors T. Kosciuška galėjo likti JAV ir gyventi be rūpesčių, tačiau noras matyti laisvą tėvynę buvo stipresnis. 1798 metais T. Kosciuška vėl skrodė Atlanto vandenis. Atvykęs į Prancūziją, kuri buvo pagrindine pasitraukusiųjų iš Lenkijos ir Lietuvos susibūrimo vieta, jis įsitraukė į politinį gyvenimą, rūpinosi karinių formuočių, sudarytų iš emigrantų, reikalais. Tadas Kosciuška, Prancūzijos garbės pilietis, sukosi aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Situacija pasikeitė po 1799 m., kai valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas. Tadas Kosciuška laikė jį respublikonizmo duobkasiu, diktatoriumi ir netikėjo, kad Napoleonas padės atkurti ATR valstybingumą. Tadas Kosciuška traukėsi iš politinio gyvenimo. Jis skeptiškai vertino Napoleono pagalba įkurtą Varšuvos kunigaikštystę, Vienos kongreso sprendimu atkurtą Lenkijos karalystę, nes dar galvojo apie galimybę atkurti valstybę iki padalijimų buvusiose ribose.
1815 m. T. Kosciuška persikėlė gyventi į Zoloturną Šveicarijoje, kur mirė 1817-aisiais ir buvo palaidotas. Po mirties jo kūnas atliko dar vieną žemiškąją kelionę. 1818 metais T. Kosciuškos palaikai laisvojo Krokuvos miesto gyventojų rūpesčiu buvo pervežti į senąją Lenkijos sostinę ir perlaidoti šalia karalių Vavelio katedroje.
Eduardas Brusokas
