Viduramžių klebonas – kaimynas, aukojęs mišias
Įdomybė
Sutana, specialus kunigo drabužis, atsirado tik XVI a. pabaigoje. Iki to laiko LDK, kaip ir visoje Europoje, dvasininkai apranga ir gyvenimo būdu mažai kuo skyrėsi nuo pasauliečių. Svarbiausias dvasininkų ir vienuolių ženklas buvo tonzūra – plaukų išskutimas viršugalvyje. Tačiau dvasininkai mieliau rinkosi bajorišką šukuoseną, o ne apie dvasininkų luomo didybę bylojusį pliką viršugalvį, todėl jei ir skutosi tonzūrą, tai tokią mažytę, kad sunku buvo pastebėti.
XV ar XVI a. žingsniuodamas, pvz., per Ramygalos miestelį, galėjai prasilenkti su vietos klebonu ar vikaru ir net neįtarti, kad pro šalį praėjo dvasininkas. Tuo metu LDK, kaip ir visoje Europoje, dvasininkai apranga ir gyvenimo būdu mažai kuo skyrėsi nuo pasauliečių. Viduramžiais svarbiausias dvasininkų ir vienuolių ženklas buvo tonzūra – plaukų išskutimas viršugalvyje. Tačiau dvasininkai mieliau rinkosi bajorišką šukuoseną, o ne apie dvasininkų luomo didybę bylojusį pliką viršugalvį, todėl jei ir skutosi tonzūrą, tai tokią mažytę, kad sunku buvo pastebėti. Sutana, specialus kunigo drabužis, atsirado tik XVI a. pabaigoje. Ligi tol reikalauta, kad dvasininkai rengtųsi santūriai ir tvarkingai. Štai 1527 m. Vilniaus sinodo nuostatuose kunigams uždrausta puoštis įvairiaspalviais, dryžuotais bei kutuotais drabužiais, nurodyta nešioti ilgą, pėdas siekiantį apdarą, o prie šventos vietos, ypač laikant mišias, nesirodyti su atsiskleidžiančiu ir blauzdas apnuoginančiu drabužiu.
Atsainiai žiūrėta ir į vieną svarbiausių dvasininko atributų – celibato laikymąsi. Paklausus to paties Ramygalos klebono, kas jį sieja su klebonijoje gyvenančia moterimi, jis išsigintų bet kokių ryšių su ja, tačiau plepesni miestelio gyventojai tikriausiai paporintų apie dvasininko šeiminį gyvenimą: kiek laiko jam tarnauja moteriškė, kiek vaikų drauge yra sugyvenę. Pasipiktinimą parapijietis išreikštų, jei klebonas asmeniniame gyvenime nepaisytų bendrų moralės normų: turėtų ryšių su ištekėjusia moterimi, smurtautų, nesirūpintų savo vaikais. Vienas paaiškinimų, kodėl dvasininkai labiau priminė bajorus nei kunigus, yra tas, kad dauguma jų buvo bajoriškos kilmės ir nenorėjo atsisakyti įprasto gyvenimo būdo. LDK socialiniame ir politiniame gyvenime dominavo bajorija, miestų tinklas buvo retas, o valstiečiai buvo vis labiau įbaudžiavinami. Dėl šių priežasčių tik pavieniai dvasininkai buvo miestietiškos ar valstietiškos kilmės.
Klebonavimas „nuotoliniu“ būdu
Kita svarbi aplinkybė, paaiškinanti laisvą dvasininkų gyvenimo būdą, yra ta, kad iki XVI a. pab. vyskupai mažai domėjosi, kokie dvasininkai dirba jų vyskupijos parapijose. Ordinarai paskirdavo klebonu bažnyčios patronų pasiūlytą dvasininką. Parapijos, kaip ir daugelis bažnytinių ir pasaulietinių tarnybų, būdavo suteikiamos „iki gyvos galvos“. Vyskupai savo teise atimti bažnyčią naudodavosi tik kraštutiniais atvejais.
“
XVI amžiuje išryškėjo tendencija turtingiausias parapijas rezervuoti aukštiesiems dvasininkams.
Nuo XVI a. vid. tikimybė Ramygaloje sutikti kleboną buvo nedidelė, nes šią turtingą Vilniaus vyskupijos parapiją laikė vien aukštieji dvasininkai – Vilniaus kapitulos nariai ar net vyskupai. XVI amžiuje išryškėjo tendencija turtingiausias parapijas rezervuoti aukštiesiems dvasininkams. Žinomi pavieniai atvejai, kuomet toks klebonas nebuvo pasirodęs savo parapijoje. 1569–1575 metais Ramygalos parapiją turėjęs Stanislovas Klodzinskis Italijoje dirbo kaip Žygimanto Augusto diplomatas ir net nebuvo atvykęs į Lietuvą.
Klebono nebuvimas nereiškė, kad parapijiečiai negavo dvasinių patarnavimų – tuo rūpinosi vikaras. Vikarai dirbdavo už su klebonu sulygtą menką atlygį. Nenuostabu, kad retas vikaras pasižymėdavo išskirtiniu uolumu sielovados darbe. Vikarų padėtis buvo artima kitų samdinių padėčiai. Iškilus nesutarimams su darbdaviu, dažniausiai vikarai iškeliaudavo darbo ieškoti į kitas parapijas. Retai kada vikarai vienoje parapijoje dirbdavo ilgesnį laiką.
Kunigas-ūkininkas
Ramygalos kaimynystėje įsikūrusių Siesikų ir Traupio bažnyčių, kurios buvo aprūpintos varganai, klebonai nebuvo tokie išsilavinę, tačiau gyveno greta savo bažnyčių ir patys atlikdavo kunigo priedermes. O jų buvo ne tiek ir daug – tik didesnėse parapijose mišios laikytos keletą kartų per savaitę, rengti pamokslų netekdavo, nes jie sakyti itin retai. Pakrikštyti kūdikį buvo įprasta ten, kur dvasininkas buvo aptinkamas – klebonijoje ar net smuklėje. Miestelėnai ir valstiečiai tuokdavosi bažnyčioje, o bajorai kleboną kviesdavosi į namus. Kviesti dvasininką aplankyti ligonio su paskutiniu patepimu nebuvo įprasta. Likusį laiką klebonai išnaudodavo kaip ir kiti žemvaldžiai: rūpindavosi ūkiu, laisvą laiką leisdavo su giminaičiais, jei šie gyveno netoliese, ir bičiuliais.
“
Kiekviena bažnyčia turėjo vis kitokį „aprūpinimo paketą“, svarbiausias elementas buvo žemė.
Nors klebonas nebuvo bažnyčios turto savininkas, tačiau juo naudojosi ir valdė. Kiekviena bažnyčia turėjo vis kitokį „aprūpinimo paketą“, svarbiausias elementas buvo žemė. Taip pat galėjo būti užrašytos dešimtinės, smuklės, įvairios natūrinės ir piniginės duoklės, kiek rečiau – teisė žvejoti ar kirsti mišką, malūnai, turgaus mokesčiai ir kita. Vertinant bažnyčių ir klebonų turtingumą, visų pirma atsižvelgiama į joms užrašytos žemėvaldos dydį, o jis įvairavo. Štai Ramygalos bažnyčiai priklausė 101 dūmas, Siesikų – 8, o Traupio – viso labo 3 dūmai. Ūkinių rūpesčių naštos klebonai, ypač nereziduojantys, išvengdavo, jei išnuomodavo bažnyčios turtą ar dalį jo.
Skirtumai tarp turtingiausių ir vargingiausių parapijų klebonų reiškėsi ne tik pajamų netolygumu, bet ir rezidavimo tendencijomis, klebonų išsilavinimo lygiu. Turtingiausių parapijų klebonais dažniausiai tapdavo aukštieji dvasininkai, priklausę šalies intelektualiniam elitui, tačiau tikintiesiems maža būdavo naudos, nes savo klebono beveik nematydavo.
Dvasininkijos importas
Iki XVI a. pab. nebuvo seminarijų ar kitų dvasininkams rengti skirtų ugdymo įstaigų, tad dvasininkų duonos siekę jaunuoliai mokydavosi parapinėse ir/ar katedros mokyklose, kai kurie studijuodavo ir universitete. Universitetuose mokslo laipsnius įgiję dvasininkai siekdavo aukštesnės bažnytinės karjeros, o parapijas laikydavo tik kaip papildomą pajamų šaltinį. Paprasti klebonai dažniausiai svarbiausių dalykų pramokdavo tiesiog pas kitą dvasininką.
“
Aptariamu laikotarpiu lenkų kilmės dvasininkai sudarė maždaug pusę parapinės dvasininkijos.
Pirmaisiais amžiais po krikšto į LDK vyko dvasininkai iš Lenkijos – dvasininkų imigracija į naujai pakrikštytą šalį iš gilesnes katalikiškas tradicijas turinčio krašto buvo įprastas reiškinys Europoje. Lietuviai netruko apginti nuo svetimšalių konkurencijos aukščiausius vyskupų sostus, tačiau vietinių dvasininkų nepakako, kad lenkų kunigai būtų išstumti iš parapijų. Aptariamu laikotarpiu lenkų kilmės dvasininkai sudarė maždaug pusę parapinės dvasininkijos. Vietos kalbos jie mokėsi tiek, kiek patiems reikėjo, kad susikurtų socialinę terpę ir sutvarkytų buitinius reikalus. Vilniaus vyskupijoje pirmieji vietinės kilmės dvasininkai, dirbę parapijose, atsirado XV a. I p., o Žemaičių – II pusėje.
XV–XVI a. LDK parapijose dirbę klebonai turi nedaug bendro su mūsų laikų katalikų dvasininko vaizdiniu. Šiandienos žmogui sunku būtų ne tik atpažinti gatve einantį kleboną, bet ir suprasti, kad gretimų parapijų klebonai gali skirtis pajamomis, išsilavinimu ar tautine kilme. Tačiau ši įvairovė nekliudė bendros dvasininkijos luominės savimonės egzistavimui.
Reda Bružaitė
