Iš kur atsirado Palemonas?
Kaip į Lietuvos metraščius pateko Palemono vardas, klausiama jau daug metų. Pirmasis jį mėgino gvildenti Motiejus Strijkovskis. Šis Renesanso epochos istorikas nurodė keletą versijų, įvardijo savo šaltinius – XVI a. I p. pasirodžiusius humanistų veikalus, tačiau juose minimi įvairūs Polemonai ir net gramatikas Palemonas (Palaimonas). Dėl pastarojo M. Strijkovskis pažymi, kad jis „nemūsiškis“.
Ar lietuvių tautos pradininkas buvo judėjas?
Visų pirma, derėtų kalbėti apie Polemoną. Nes toks vardas minimas seniausioje legendinės Lietuvos metraščių dalies redakcijoje. Ir tik vėliau įsitvirtino kitas – Palemono – variantas.
Lenkų kronikininkų pasakojime apie prūsų kilmę (minimi ir lietuviai) prūsai kildinami iš Bitinijos karaliaus Prūsijo. Jono Dlugošo ar Motiejaus Miechoviečio lektūra turėjo metraštininkų dėmesį sutelkti į Pietinį Pajuodjūrį. Taip, matyt, ir buvo atrastas Bitinijai kaimyninio Ponto karalius Nerono giminaitis Polemonas, kurį savivale garsėjęs imperatorius pašalino iš sosto.
O tiesioginis akstinas galėjo būti romėnų istoriko Svetonijaus žodžiai, jog Neronas iš Polemono, šiam „sutikus“ (regis, įmanu versti ir „pasitraukus“ – taip vertė LDK literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka, nors antikos tradicija to daryti ir neleistų), atėmė Ponto karalystę ir pavertė ją provincija. Istorinis Polemonas „pasitraukė“ į jam likusią Kilikiją, nes iš jo 64 m. atėmus Pontą, 68 m. monetoje tituluojamas jos valdovu. Tačiau XVI a. pr. žinios apie tai buvo menkesnės. Nors Juozapas Flavijus ir įkandin jo Jokūbas Pilypas Bergamietis mini Kilikijos karaliaus Polemono santuoką su žydaite Berenike, į tai, matyt, neatkreiptas dėmesys. Priešingu atveju Polemono, kad ir laikinas perėjimas į judaizmą, būtų buvęs rimtas kliuvinys, siekiant Polemoną padaryti lietuvių tautos „pradininku“.
“
Galima manyti metraštininkus turėjus specifinių žinių, tačiau nelabai gilių (nepastebėtas Polemono prozelitizmo faktas; prozelitas – žmogus, perėjęs į kitą tikybą).
Bergamiečio teksto panaudojimo klausimas tebėra atviras (metraštininkams galėjo pakakti ir jį dubliuojančios Šedelio kronikos), o štai Juozapo Flavijaus tekstas, bent jau kuriant legendinę dalį, skaitomas nebuvo, nors, paradoksalu, Lietuvoje jis turėjo būti neblogai žinomas.
Lietuvos metraštininkai žinojo daugiau nei parašė Svetonijus ar įkandin jo Eutropijus – tai, kad Polemonas II buvo Nerono giminaitis. Todėl šaltinių paieška įdomi ir komplikuota – galima manyti metraštininkus turėjus specifinių žinių, tačiau nelabai gilių (nepastebėtas Polemono prozelitizmo faktas; prozelitas – žmogus, perėjęs į kitą tikybą). Tos specifinės žinios galėjo būti rašytinio ar archeologinio-antikvarinio pobūdžio, pvz., koks nors senovės autorių veikalų ištraukų rinkinys (jie anuomet buvo populiarūs), Kryme ar kur kitur rastos monetos su Polemonų atvaizdais bei įrašais („legendomis“).
Karo vadas ar jūrų dievaitis?
Polemonas – graikų valdovų vardas. Jis reiškė „kariautoją“. Polemas (Πόλεμος) – sen. graikų dievybė, karo personifikacija; Polemarchas (Πολέμαρχος) – „karo vadas“ daugelyje senovės graikų miestų-valstybių. Iš čia – iki šios dienos dažnai vartojamas žodis polemika.
“
Žodžiu, tai – tinkamas, „valdoviškas“ vardas.
Beje, Polemijus (Polemius) – mėgstamas legendose karaliaus vardas, „Polemijaus trys sūnūs“ – viena Romėnų nutikimų istorijų. Mažosios Armėnijos karalius, kurį atvertęs į krikščionybę apaštalas Baltramiejus, anot Šedelio, taip pat buvo Polemijus (spėjama, kad tai galėjęs būti „mūsiškis“ Polemonas II). Žodžiu, tai – tinkamas, „valdoviškas“ vardas. Tokie samprotavimai galėjo turėjo įtakos metraštininkų pasirinkimui, ypač turint galvoje vėlyvaisiais viduramžiais klestėjusį nominalizmą (nominalizmas – vid. amžių filosofijos kryptis, teigianti, kad sąvokos tėra bendrieji vardai įv. daiktams ir jų savybėms žymėti), ir dėmesį visokio plauko etimologijoms (žodžių kilmės ir jų giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymams).
Kai kurie tyrinėtojai bandė Polemoną susieti ir su „Vyčiu“. Regis, tai nėra šiuolaikinė spekuliacija, bent jau turint omenyje „Vyčio“ herbo legendą metraščiuose. Juk anot legendos, „Vytis“ reiškia suaugusį valdovą, pajėgų kalaviju apginti savo tėvoniją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai atitiktų ir metraštininkų pamėgtą pasakojimo konstravimo būdą – tam tikrų jiems svarbių motyvų pakartojimą.
Polemono virsmą Palemonu (Palaimonu) galėjo paskatinti keletas dalykų. Numanu, kad metraštininkai apsižiūrėjo, jog Polemonas II buvo priėmęs judaizmą. Kita vertus, Palemono vardas taip pat tiko legendai. Šiuo vardu buvo jūrų dievaitis, jūrininkų globėjas.
“
O štai Bychoveco kronikoje Palemonas kartą pavadinamas Apolonu.
Žygimanto Senojo dvaro poetas Jonas Dantiskas, rašydamas apie savo valdovo ir Bonos Sforcos vestuves (1518), pamini, kad būsimos karalienės flotilę į Istriją atvedė Palemonas drauge su motina Leukotėja. Prisiminti galėtume ir Fredegaro pasakojimą apie frankų karalių dinastijos Merovingų kilmę iš jūrų būtybės.
Įdomybė
Seniausioje legendinės Lietuvos metraščių dalies redakcijoje minimas romėnas Polemonas (vėliau Palemonas), pagal XVI a. kilmės mitų madą, įvardintas legendiniu Lietuvos įkūrėju. Neapsižiūrėta, kad istorinis Polemonas II, vedęs žydaitę Berenikę, buvo priėmęs judėjų tikėjimą. Gal dėl to nutarta legendinį valdovą pervadinti Palemonu.
Tuo tarpu kai kuriuose vėlyvuose nuorašuose pasirodantis Pilemenas rodytų, kad rašovai buvo susipažinę su Trojos karo aprašymais. Paflagonijos valdovas Pilemenas buvo trojėnų sąjungininkas, po jo žūties karius venetus į Italijos Veneto provinciją esą atvedė Antenoras. O štai Bychoveco kronikoje Palemonas kartą pavadinamas Apolonu. Akivaizdu, tai – perrašymo klaida, kuri paaiškinama tuo, kad Apolono vardas kaip ir dabar buvo geriau žinomas. XVI amžiaus viduryje Lenkijos kronikininkas Martynas Kromeris pirmą kartą paminėjo tariamą lietuvių „protėvį“ romėną Liboną – naujos livonietiškos konjunktūros padiktuotą sėkmingą „atradimą“ (1558–1583 m. vyko karas dėl Livonijos). Nuo Pasikalbėjimo lenko su lietuviu ir M. Strijkovskio veikalų Publijus Libonas taps tarsi antruoju Palemono įvardijimu, tačiau Palemono vardas, kaip liudija gausūs LDK ir vėlesnės raštijos pavyzdžiai ar net Palemono kalnas Seredžiuje, liks populiaresnis.
Kęstutis Gudmantas
