Vilniečių studijos Europoje
Studijos užsienyje atspindi krašto integracijos į švietimo, kultūros erdvę kryptis bei laipsnį. XVII–XVIII a. išaugęs universitetinių studijų mastas Europoje buvo susijęs ir su profesionalizacijos bei racionalizacijos procesais, kurie lydėjo valstybės vaidmens ir biurokratijos stiprėjimą. Abiejų Tautų Respublikoje šios tendencijos pasireiškė ne tiek ryškiai, todėl ir universitetinį išsilavinimą turinčių specialistų poreikis nebuvo didelis.
LDK gyventojai studijavo Vilniaus universitete, kitose krašto mokslo įstaigose, daugelyje artimesnių (Lenkija, Kunigaikštiškoji ir Karališkoji Prūsijos) ir tolimesnių Europos šalių (Vokietija, Olandija, Italija, Prancūzija ir kt.) viduriniojo bei aukštojo mokslo įstaigų – gimnazijose, kolegijose, seminarijose ir universitetuose. Vyraujanti judėjimo kryptis buvo iš Rytų į Vakarus. Nevyko jie, pvz., į Rygą, Revelį (Taliną), toliau į Skandinaviją ar Angliją. Daugiausia buvo vykstama studijuoti į universitetus. Daugiau kaip 80 proc. studentų studijuodavo tik vieną semestrą ir bakalauro laipsnio neįgydavo, todėl įgytų žinių kiekybės ir kokybės nevertėtų perdėti. Minėtu laikotarpiu užsienyje (kartu su Lenkija) galėjo studijuoti apie 1 700 asmenų iš LDK. Apie 800 studentų užfiksuota XVII a. I pusėje. Tai nėra daug, pvz., studentų iš Silezijos XVI a. vid. – XVIII a. pr. Europos universitetuose suskaičiuojama virš 1 700. Studentai iš LDK fiksuojami daugelyje svarbiausių Europos aukštųjų mokyklų – maždaug 50.
Lietuvių studentijos pėdsakais
Išleistas tik 1987 m., tačiau parengtas 1956 m. ir papildytas 1961–1962 m. „Lietuvos studentų užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais“ sąrašas yra kol kas vienintelė tokia publikacija, registruojanti studentus iš LDK minėtose mokslo įstaigose. Bet surinkti duomenys nėra tinkamai apdoroti – dažniausiai neidentifikuoti asmenys, jų teritorinės kilmės vietos, socialinė padėtis. Tai yra svarbu, nes tas pats asmuo neretai studijavo keliuose universitetuose, todėl neišsprendus jų identifikacijos klausimo, studentų skaičius gali būti padidintas. O neturint kitų duomenų, pagal pavardę ar kilmės vietą yra rizikinga spręsti apie studentų tautinę tapatybę. Pvz., į protestantišką Marburgo universitetą 1615 m. kaip „Cornelius Winholdus Wilnensis Litvanus” užrašytas studentas istoriko P. Reklaičio buvo palaikytas „lietuvių bajoru“ (beje, 1616 m. jis užsirašė ir į Bazelio universitetą). Tuo tarpu tai buvo olandų pirklių šeimos iš Vilniaus atstovas, o sulietuvėti jis nelabai galėjo.
Taigi lotyniška „Lithuanus“ – „lietuvis“ nuoroda matrikuluose tenurodo į LDK valstybę, teritoriją, o ne tautybę. Dažnai tai teisinga apibūdinant ir nuorodą „Polonus“ – „lenkas“: norėta pasakyti „Lenkija“ ar „Lenkijos karalystė“, įjungiant į ją ir LDK. Yra atvejų, kai tas pats asmuo skirtingų universitetų matrikuluose užsirašydavo ar būdavo užrašomas nevienodai – tai „Lithuanus“, tai „Polonus“, kartais net dvigubai.
Svarbiausias šaltinis apie studijas užsienyje – aukštųjų mokyklų matrikulų knygos, į kurias būdavo įrašomi nauji studentai. Tačiau V. Biržiškos leidinyje neatsispindi vėliau paskelbtų matrikulų, pvz., Gdansko, Torunės gminazijų, įvairių kitų aukštųjų mokyklų (pvz., XVII–XVIII a. Krokuvos ir Bremeno universitetai) duomenys, jie paskelbti sutrumpinti. Net patys matrikulai yra išlikę su įvairiomis chronologinėmis spragomis (pvz., neišliko 1643–1719 m. Krokuvos universiteto matrikulai), todėl dar reprezentatyvesnius duomenis galima gauti tik dirbant papildomai su aukštųjų mokyklų bei miestų, kuriuose jos buvo įsikūrusios, archyvais bei kitais šaltiniais.
“
Svarbiausias šaltinis apie studijas užsienyje – aukštųjų mokyklų matrikulų knygos, į kurias būdavo įrašomi nauji studentai.
Pvz., Braunsbergo kolegijos matrikulai nefiksuoja trijų Vilniaus miesto burmistro, medicinos daktaro Sebastijono Šperkovičiaus sūnų, tačiau iš kitų šaltinių žinome, jog jie studijavo 1644–1646 m. ir vėliau, tam buvo išleista apie 10 000 auksinų. XVII amžiaus II p. du tarėjo J. Juškevičiaus sūnūs studijavo Krokuvos universitete. XVII amžiaus vid. jį baigė burmistro S. Krasovskio sūnus.
Mokslo aristokratija
Miestietija studijuoti užsienyje ypač siekė, nes dažnai tik teisės, teologijos ar medicinos studijos atpirkdavo kilmės „trūkumą“ ir leisdavo siekti pasaulietinės ar dvasinės karjeros, net bajorystės, nekalbant apie karjerą gimtoje miestietiškoje terpėje, miestų savivaldos organuose. Didžiausias galimybes suteikdavo daktaro laipsnis. Štai teologijos, teisės ar medicinos daktaro laipsnis leisdavo plebėjams net užimti prestižinę dvasinę kanauninko vietą. Tačiau norėti – viena, o galėti – kita. Duomenys rodo, jog tarp užsienyje studijavusių studentų miestiečių kilmės buvo tik apie 30 proc., o dominavo bajorija. Tarp Karališkosios Prūsijos ir Varmijos studentų, atvirkščiai, dominavo miestiečiai – jie sudarydavo iki 90 procentų. Šios disproporcijos nulemtos skirtingo miestietijos ekonominio pajėgumo bei kultūrinių ir socialinių siekių.
Vilniaus miestietija buvo viena įtakingiausių LDK. Vilniečiai sukaupdavo didžiausius kapitalus ir padarydavo didžiausias karjeras. Todėl studentai iš Vilniaus nuo viduramžių laikų studijavo užsienyje: Krokuvoje, Karaliaučiuje, kituose universitetuose. Vis tik Krokuvos ir Prahos universitetų dokumentuose nuo 1404 m. minimi studentai „iš Vilniaus“ daugiausia, atrodo, buvo dvasininkai ir bajorai. Jų LDK sostinėje niekuomet netrūko.
“
Studentai iš Vilniaus nuo viduramžių laikų studijavo užsienyje: Krokuvoje, Karaliaučiuje, kituose universitetuose.
Pvz., 1404 ir 1408 m. Prahos universitete studijavęs „Motiejus iš Vilniaus“ (Mathias Wylna, de Wylna) tuomet jau buvo Vilniaus kanauninkas, paskui jis tapo Žemaičių, Vilniaus ir Lucko vyskupu. Dvasininkais buvo ir nemažai kitų studentų iš Vilniaus. Tačiau kai kurie galėjo būti ir pasauliečiais.
V. Biržiškos surinktus duomenis nauji tyrimai papildys. Štai G. Zathey teigia, kad Krokuvos universitete 1610–1642 m. studijavo 183 studentai iš Vilniaus. Tačiau šaltinio analizė rodo, jog daugelis jų buvo tik iš Vilniaus vyskupijos (konkretesnė kilmės vieta dažniausiai nenurodoma), o iš paties Vilniaus („Vilnensis“) kilmę 1608–1626 m. nurodė vos keliolika asmenų. Tarp pirmųjų irgi buvo vilniečių, o dalis jų buvo miestiečiai, pvz., 1632 m. Mikalojus, Vilniaus vaito Tomo Bildziukevičius sūnus, 1641 m. – Konstantinas, medicinos daktaro Motiejaus Letovo sūnus, ir kiti. 1720–1780 metais iš Vilniaus vyskupijos į Krokuvos universitetą užsirašė vos 12 studentų.
Gdansko gimnazijoje 1586–1740 m. studijavo apie 50 vilniečių. Beveik visi jie buvo miestiečiai. Daugelis jų užrašyti tik „vilnietis“ (lot. Vilna, Vilnensis), tačiau prie kai kurių dar nurodyta „Lietuvis“ (lot. Lithuanus).
Įdomybė
LDK miestietija ypač siekė studijuoti užsienyje, nes dažnai tik teisės, teologijos ar medicinos studijos atpirkdavo kilmės „trūkumą“ ir leisdavo siekti pasaulietinės ar dvasinės karjeros, net bajorystės, nekalbant apie karjerą gimtoje miestietiškoje terpėje, miestų savivaldoje. Studijuota dažniausiai Lenkijoje, Kunigaikštiškoje ir Karališkojoje Prūsijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Tik medicinos daktaro M. Letovo sūnaus Konstantino atveju nurodyta „Lenkas-Lietuvis“ (lot. Polono-Lithwanus), nes tėvas buvo įsigijęs žemės nuosavybės Karališkoje Prūsijoje. Atvykėlių iš Vokietijos ir kt. šalių Vilniuje palikuonys (XVII a. I p. – Gibeliai, Engelbrechtai, Vinholdai, Štrunkai) užsienyje studijuodavo ypač dažnai, net jei ir toliau likdavo tik pirkliais.
Torunės gimnazijoje irgi studijavo miestiečiai iš LDK: 1621–1630 m. iš Vilniaus jų buvo 10, kiti 9 buvo iš Kauno, Mogiliavo, Smolensko ir Slonimo. Pvz., 1622 m. lapkritį į ją užsirašė du vilniečio Izaoko Kononovičiaus sūnūs. Šiuos Vilniaus miesto valdžios elito stačiatikių narių sūnus net lydėjo pedagogas. Tai retas atvejis, paprastai pedagogai lydėdavo tik didikus. 1630–1656 metais iš Vilniaus užsirašė 6, iš Mogiliavo ir Naugarduko – 5. XVII amžiaus II p. atvykėlių iš Vilniaus teliko vos 1, iš Kauno – 2. XVIII a. panašiai: iš Vilniaus – 4 asmenys.
Studijavo vilniečiai laisvuosius menus, mediciną, teologiją. Tik nedaugelis jų įgijo daktaro laipsnius, pvz., burmistro A. Romanovičiaus sūnus Stanislovas Leopoldas apie 1673 m. Padujoje – medicinos daktaro. Nuo XVII a. vid. studijuojačiųjų užsienyje vilniečių skaičius mažėjo. Tai lėmė ekonominis ir kultūrinis miestų nuosmukis, sumenkusios miestiečių karjeros galimybės. Bet daugiau vilniečių studijavo palaipsniui pasaulėjančiame Vilniaus universitete.
Aivas Ragauskas
V. Biržiška, Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais, redagavo ir papildė M. Biržiška su A. Šapokos įvadu, Vilnius, 1987; A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 244–256.
