Gyvulių ūkis
Įdomybė
XIV a. II p. baigėsi ramus pelių gyvenimas, nes mūsų kraštus pasiekė pirmosios katės. Po vieną katės skeletą aptikta to meto Kernavės bei Maišiagalos piliakalnio kultūriniuose sluoksniuose. Manoma, kad katė tuo metu buvo prabangos požymis.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad gyvulių bandos būdavo geidžiama kryžiuočių grobio dalis, naminiai gyvuliai aukoti įvairių ritualų metu, jų mėsa buvo neatsiejama vaišių dalimi, o šieno ruošimas žiemai – svarbiu vasaros darbu. Žemdirbio ūkis nefunkcionavo be gyvulių bandos. Galvijai buvo pagrindiniai dirvų trešėjai, jų arba arklių jėga naudota apariant laukus. Naminių gyvulių mėsa ir pienas buvo svarbus maisto šaltinis. Avių vilna ir kailiai naudoti drabužiams. Iš gyvulių odos siūta avalynė, ja buvo traukiami balnai, gaminti kapšeliai, diržai, peilių ir kalavijų makštys, visa eilė kitų dirbinių. Kaulai ir ragai keliaudavo į kauladirbio dirbtuvę, kurioje virsdavo puošniais balno apkalais, peilių rankenomis, šukomis ir kitais svarbiais kasdienio gyvenimo atributais. Neginčijama žirgų svarba to meto karyboje. Arkliai naudoti kaip susisiekimo priemonė jojant, tempiant vežimus, roges. Arklio jėga buvo svarbi, velkant rąstus iš miško ar dirbant kitus ūkio darbus.
Ar lietuviai mėgo arklieną?
Archeologai, tyrinėdami XIV a. amatininko sodybą Kernavėje, aptiko į mėšlą įsispaudusius kiaulių ir stambiųjų raguočių kanopų pėdsakus. Tačiau ne tik jie liudija to meto gyvulių ūkio dydį ir pobūdį. XIII–XIV a. piliakalnių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose gausiai randami išmesti gyvulių kaulai (kur žiūrėjo to meto šunys?). Šių kaulų tyrimai atskleidžia, kokios augintų gyvulių rūšys dominavo XIII–XIV a. ūkiuose.
Rytų Pabaltijo XIV a. archeologiniuose paminkluose vyrauja galvijų kaulai, mažiau randama kiaulių, dar mažiau smulkiųjų raguočių (avių, ožkų) kaulų. Lietuvoje XIV a. piliakalniuose aptinkami gyvulių kaulai sudaro panašias proporcijas. Vyrauja galvijų kaulai (apie 45%), kiaulių (25-37%), o smulkiųjų raguočių kaulai tesudaro 11–17%. Tačiau yra įdomių išimčių. Šeimyniškėlių piliakalnyje XIII a. datuojamame sluoksnyje aptiktas daugmaž vienodas laukinių ir naminių gyvulių kaulų skaičius. Tarp sumedžiotų gyvulių vyravo šernai ir stirnos. XIII a. Kaukų piliakalnyje buvo suvalgytas neįprastai didelis kiekis arklių. Jų kaulai sudarė net 24% visų naminių gyvulių kaulų.
“
XIII a. Kaukų piliakalnyje buvo suvalgytas neįprastai didelis kiekis arklių. Jų kaulai sudarė net 24% visų naminių gyvulių kaulų.
Archeologai mano, kad taip galėjo atsitikti dėl ilgą laiką trukusios pilies apgulties. Tai, kad arkliena buvo valgoma ne tik badui prispyrus, rodo kitų vietovių tyrimų pavyzdžiai. Maišiagalos piliakalnyje arklių kaulai sudarė 1,6% visų suvalgytų gyvulių kaulų, Nemenčinės – 3%, Aukštadvario – 7,2%. Arkliena sudarė nemažą raciono dalį ir labiau miestietiškose bendruomenėse. Tiek Kernavėje, tiek Vilniaus Žemutinės pilies kultūriniuose sluoksniuose arklių kaulai sudarė apie dešimtadalį mėsai naudotų naminių gyvulių kaulų. Kitų gyvūnų mėsą miestiečiai valgė panašiomis proporcijomis, vilniečiai – 54% galvijų, 24,3% kiaulių, 11,2% avių/ožkų, kernaviškiai – 49,8% galvijų, 27,4% kiaulių ir 15,7% avių/ožkų. Šie duomenys tiksliai neatspindi tuomet ūkiuose laikytų gyvulių nuošimčių. Tyrinėtame Maišiagalos piliakalnyje dominavo avių kaulai (71,8%). Bet taip atsitiko todėl, kad archeologo tyrinėtame plote buvo sudegęs tvartas su 12 jame uždususių avių griaučių. Turėtų žirgų skaičių ir svarbą geriau iliustruoja ištisi pilkapynų masyvai Rytų Lietuvoje, skirti žirgams laidoti, masinės žirgų kapavietės vidurio Lietuvoje.
Medžioklė – didikų pramogai ir gurmaniškam stalui
Ne visi rasti kaulai yra naminių gyvulių, dalis jų priskirtini miške sumedžiotiems laimikiams. Laikui bėgant, medžioklės svarba menko ir XIV a. žvėriena ant stalo sudarė tik menką dalį. Štai Aukštadvario piliakalnio pirmųjų amžių po Kr. kultūriniuose sluoksniuose sumedžiotų žvėrių kaulų buvo bent trečdalis visų rastųjų, o X–XIV a. sluoksniuose jų būna tik apie 3 nuošimčius. Kituose XIV a. paminkluose sumedžiotų gyvūnų kaulai taip pat tesudaro apie 1–3%. Medžioklė (ypač stambių retesnių rūšių žvėrių) tapo labiau pramoginio pobūdžio ir liko tik didikų prerogatyva.
“
Medžioklė (ypač stambių retesnių rūšių žvėrių) tapo labiau pramoginio pobūdžio ir liko tik didikų prerogatyva.
Medžioklės užmojus byloja istorijos šaltiniuose minima prekyba prabangiais kailiais. Gal būt sumedžiotų žvėrių kaulų XIV a. miestuose randama nedaug ir todėl, kad iš miško parsinešdavo tik skerdieną.
Įdomių rezultatų pasiekta suskirsčius visus Kernavėje surastus sumedžiotų žvėrių kaulus pagal vertes, atsižvelgiant į tai, kiek ir kokios mėsos prie tų kaulų galėjo būti. Eiliniai Kernavės miesto gyventojai tenkinosi tik žemos ir vidutinės vertės gyvūnų dalimis. Miesto kultūriniuose sluoksniuose buvo aptikti tik šonkauliai, blauzdikauliai, kaukolės, pėdos, kulno ir kiti galūnių kaulai. Tuo tarpu išpjovos nuo stuburo ar kumpiai nuo šlaunikaulių „iškeliaudavo“ ant kunigaikščio stalo, tuomet rezidavusio archeologų dar menkai tyrinėtame Aukuro kalno piliakalnyje.
Viduramžių egzotika – povai ir… katės
Visuose minėtuose paminkluose aptikta ir naminių paukščių kaulų. Ūkiuose dominavo vištos, augintos ir naminės žąsys, naminės antys. Paukščiai buvo ne tik mėsos, kiaušinių, bet ir plunksnų, pūkų šaltinis. Vėliau į LDK patekusio Volkovysko XII a. sluoksnyje aptikta ir povo kaulų. Matyt, kunigaikščio aplinką galėjo puošti ir dekoratyviniai iš svetimų kraštų atgabenti paukščiai.
“
XIV amžiaus II p. baigėsi ramus pelių gyvenimas, nes mūsų kraštus pasiekė pirmosios katės.
Apie 1% visų naminių gyvūnų kaulų sudaro šunų kaulai. Kernavės viršutiniame mieste jų aptikta daugiau – 7,69%. Matyt, šunų tuomet lakstė gausiau, tik jų nevalgydavo, o nudvėsusius kur nors užkasdavo. XIV amžiaus II p. baigėsi ramus pelių gyvenimas, nes mūsų kraštus pasiekė pirmosios katės. Po vieną katės skeletą aptikta to meto Kernavės bei Maišiagalos piliakalnio kultūriniuose sluoksniuose. Manoma, kad katė tuo metu buvo prabangos požymis.
Gintautas Vėlius
