Kava, arbata, šokoladas…
Egzotiški kavos, arbatos ir šokolado gėrimai Europoje paplito XVII–XVIII a., jie atspindėjo geografinių atradimų ir kolonijinės sistemos raidos pasekmę – didėjančią senojo žemyno ir kitų regionų integraciją, savotišką atsivėrimą pasauliui. Labiausiai elitarinis buvo šokoladas, po jo sekė arbata. Anglijoje ir Rusijoje išpopuliarėjo būtent arbata. Labiausiai iš šios trijulės Europoje paplito kava, tiesa, ne visuomet grynu pavidalu, pvz., didikai gėrė kavą, o valstiečiai – „kavą“.
Švietėjų gėrimas
XVI a. pab. Osmanų imperijoje ir beveik visame musulmonų pasaulyje populiaria kava buvo vaišinami pirkliai, diplomatai, mokslininkai, keliautojai. Apie XVII a. vid. iš Turkijos, Egipto ir kt. kraštų jie atvežė kavą į įvairias Europos šalis.
“
Su Turkija besiribojusi ATR buvo tarp pirmųjų kraštų, kurių elitai pradėjo gerti kavą.
Su Turkija besiribojusi ATR buvo tarp pirmųjų kraštų, kurių elitai pradėjo gerti kavą. Ji, kaip ir arbata ar šokoladas, plito visuomenėje iš viršaus į apačią. Kaip ir kitos naujovės, iš pradžių ji vertinta nepatikliai, nes produktas buvo iš musulmoniškos šalies. Tačiau palaipsniui kava tapo sava.
1666 m. kavą vartojo būsimo valdovo, Lenkijos etmono Jono Sobieskio šeima – savo žmonai jis patarė visuomet turėti šviežio pieno kavai. Kitais metais pats skundėsi, jog tūlas armėnas pirklys pardavė jam prastos kokybės kavą. Nuo XVII a. vid. kava tapo žinoma ir LDK didikams, dvasininkijos bei miestietijos elitui. Kava traktuota ir kaip vaistas, kaip rodo tyrimai, ne be pagrindo. Kava, pvz., kelia kraujospūdį, mažina galvos skausmus, varo šlapimą. Tačiau pakako ir kavos priešininkų.
Platesni visuomenės sluoksniai kavą pamėgo XVIII a. II pusėje. Atrodo, jog LDK valstietijos ji nepasiekė. Kava Abiejų Tautų Respublikoje niekuomet netapo itin populiari kaip, pvz., Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse.
“
Kavą švietėjai propagavo kaip moderniam žmogui pritinkantį gėrimą.
Tačiau XVIII a. pab. kava tapo kasdieniu gėrimu, savotišku apšvietos simboliu bent jau tarp modernizacijos šalininkų, kurių daugiausia buvo tarp bajorijos ir miestietijos elito, intelektualų ir menininkų. Kavą švietėjai propagavo kaip moderniam žmogui pritinkantį gėrimą.
Dėl to jos nemėgo konservatoriai.
Įdomybė
Su Turkija besiribojusi ATR buvo tarp pirmųjų kraštų, kurių elitai pradėjo gerti kavą. Netrukus ji tapo Apšvietos ir modernizacijos propaguotojų kasdieniu gėrimu, o XVIII a. sklandė kalbos, kad Lenkijos miestuose kavą geria net elgetos…
Matyt, tuomet atsirado ir pirmieji priklausomybę nuo šio tonizuojančiojo gėrimo patyrę asmenys – „kavomanai“.
Duomenys rodo, jog LDK sostinėje Vilniuje nuo XVIII a. vid. kavą vartojo valdžios elito atstovai (tarėjai, burmistrai ir kiti). Jų turto inventoriuose yra žymimi variniai, sidabriniai kavinukai, kavos malūnėliai (jų turėta keletas), indai pienui (asotėliai ir kt.), šaukšteliai. Turėta ir specialių kavos servizų bei kavos staliukų. Panašūs duomenys apie kavą ir provincijos didikų gyvenime. Štai Kurtuvėnų Nagurskiams 1749 m. Karaliaučiuje pirktas staliukas kavai. Toks pat staliukas užsakytas 1756 metais. Kavai gerti naudotas prabangus servizas – 1762 m. minimas sidabrinis kavos servizas, kurį sudarė 27 vienetai. Nemažai buvo ir suvartojama kavos: 1773 m. nupirkta 270 svarų dviejų rūšių aukščiausios kokybės kavos už 167 auksinus, 1777 m. – 350 svarų kelių rūšių aukščiausios kokybės ir 200 svarų „geros kavos“, 20 svarų – vidutinės kokybės kavos, iš viso – už beveik 300 auksinų. 1778 metais Kurtuvėnų klebonui duota skolon 30 svarų kavos ir 50 svarų cukraus. Kavą gėrė ir kaimo dvasininkija.
Luomų lygybė prie kavos puodelio
Kava dažniausiai gerta per pusryčius, todėl mažiau vartota šildyto alaus su papildais. Gerta kava ir pietų metu, ir per pokylius bei vakarienę. Kava gerta su cukrumi ir pienu, grietinėle, taip pat – ir juoda. Buvo žinomos įvairios kavos rūšys, pradedant moka (pavadinimo kilmė – Moka vietovė Arabijoje) ir baigiant San Domingo (tokio pat pavadinimo sala). Kavos pupelės buvo malamos malūnėlyje arba sugrūdamos piestelėje ir verdamos. XVIII amžiuje atsirado ir specialūs dviejų lygių kavinukai, dabartinių kavos aparatų pirmtakai.
“
Lenkijos miestuose kavą, pasak amžininkų, gėrė net elgetos.
Lenkijos miestuose kavą, pasak amžininkų, gėrė net elgetos. Aišku, tai – fantazija, nebent tokioje „kavoje“ nebuvo kavos. Specialios viešojo maitinimo įstaigos – kavinės ATR atsirado vėlai, kai susiformavo kavos gėrimo tradicija ir pakankamas klientų skaičius. Vakarų Europoje kavinės atsirado jau XVII a. viduryje. Lenkijos sostinėje Varšuvoje kavinės atsirado apie 1724 metus. Mažai tikėtina prielaida, jog tuomet kavinės atsirado ir Vilniuje. Tačiau LDK sostinėje kavinių būta XVIII a. paskutiniame ketvirtyje. Tuo tarpu Varšuvoje 1792 m. veikė net 101 kavinė. 1787 metų dokumente minima Vilniuje be leidimo atidaryta kavinė, kurioje pardavinėta kava, iškabintas specialus kavinės ženklas.
Kavinėse, skirtingai nei smuklėse, moderniai mąstantys žmonės mažiau paisė luominių skirtumų. Taigi kava netiesiogiai skatino visuomenės demokratizaciją. Kavinėse buvo pardavinėjama ne tik kava, bet ir įvairūs gėrimai. LDK miestuose dominavo smuklės, kuriose buvo geriamas alus, degtinė, midus, kiti alkoholiniai gėrimai.
Žymiai brangesnė arbata ATR paplito vėliau ir menkiau. Nors ji žinota jau XVII a. II p., tačiau vartota daugiau kaip savotiškas vaistas. XVIII amžiuje arbata ATR plito daugiausia iš Anglijos ir Olandijos. Nuo XVIII a. vid. Vilniuje arbatą gėrė atskiri elito atstovai. Turėta švininių ir varinių arbatinukų, sidabrinių ir kitokių arbatinių šaukštelių. Arbatinių Vilniuje nebuvo. Arbatą mėgo diduomenė. Provincijos didikai Nagurskiai paprastai pirkdavo po pusę svaro kelių rūšių kinų žaliosios arbatos už 3–8 auksinus. Taip elgdavosi ir kiti turtingi bajorai, pirkdavę nuo 0,25 iki 0,5 svaro arbatos. Ji būdavo geriama pavakariais.
XVII a. Europoje plito šokoladas, už kavą jis buvo brangesnis 3–4 kartus. ATR šokoladas išpopuliarėjo XVIII amžiuje. Jį vartojo tik didikai, turtingi miestiečiai ir aukšti dvasininkijos hierarchai. Nagurskiai Kurtuvėnų dvare itališko šokolado pirkdavo po kelis svarus – vienas svaras kainavo 2,5 auksino.
Aivas Ragauskas
S. Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, Vilnius, 2011, p. 70–73, 181–183.
