Proginiai leidiniai ir periodikos užuomazgos

Didžioji dalis XVI–XVIII a. skaitančios LDK visuomenės manė, kad knyga privalo teikti ne tik (ir ne tiek) estetinį malonumą, kiek „labiau apčiuopiamą“ naudą. Knygų leidyba buvo brangi, o Lietuvoje tuo istoriniu periodu nesusiformavo stipri vidurinioji klasė, kuri galėtų ir norėtų pirkti knygas kaip laisvalaikio skaitinius. Tačiau XVI a. paskutiniame ketvirtyje, kai Vilniuje viena po kitos pradėjo steigtis spaustuvės, tarp politinio ir ekonominio šalies elito paplito įsitikinimas, kad būti įamžintam spausdintame tekste yra tvirčiausia „žemiškojo nemirtingumo“ garantija. Tikėta, kad spaudos būdu išleistas kokio nors visuomenei ir valstybei svarbaus įvykio aprašymas tą įvykį apsaugo nuo užmaršties, įtraukia į istoriją. Todėl Lietuvoje greitai, tvirtai ir ilgai įsišaknijo iš Vakarų atsklidusi proginių leidinių mada. Specialios knygos buvo leidžiamos pažymėti įvairioms progoms: karalių vainikavimams ir apsilankymams, naujų vyskupų, vaivadų, etmonų paskyrimams, karinėms pergalėms, didikų santuokoms ir vardadieniams, įpėdinių gimimui, net seimo kadencijų pradžiai ar pabaigai. Atskirą grupę sudaro laidotuvių leidiniai, kuriems buvo rašomi tam tikrų žanrų ir turinio tekstai (1, 2, 3 pav.).

Proginiai kūriniai – aukštuomenės bilietas į amžinybę

Proginės knygos būdavo įvairios struktūros. Neretai greta kelių įvadinių tekstų visą knygą sudaro ilgas tradicinio, iš antikos perimto žanro kūrinys, pvz., prozinė ar eiliuota panegirika, epitalamijas (sveikinimas vestuvių proga), epinikijas (sveikinimas pergalės proga) arba laidotuvių pamokslas.

“

Kone kiekviena knyga nuo XVI a. pab. iki XVIII a. trečio ketvirčio būdavo dedikuojama kuriam nors įtakingam asmeniui ir puošiama jo herbu su epigrama apie to herbo figūras.

Buvo leidžiami ir mažesnių tekstų (epigramų, literatūrinių emblemų ir kt.) rinkiniai. Daugumą tokių Lietuvoje išėjusių leidinių sudaro jėzuitų kolegijų bei Vilniaus akademijos profesorių ir studentų parašyti tekstai. Šiuo atveju paklausa glaudžiai siejasi su pasiūla, nes įvairių žanrų pavyzdžių analizė ir savarankiška kūryba anuomet buvo svarbi studijų dalis. Neretai tokie kūriniai pirmiausia būdavo panaudojami kaip literatūrinis viešųjų iškilmių sandas: alegorinėmis figūromis persirengę studentai juos deklamuodavo prie dekoratyvių triumfo arkų, kitais eilėraščiais buvo puošiamos pačios arkos, obeliskai, piramidės, „sielvarto tvirtovės“ ir kitokios proginės dekoracijos. Po iškilmių geriausi tekstai būdavo išleidžiami atskira knyga.
Proginės panegirinės kūrybos tematika ribota, o turinys standartinis. Todėl autoriai ėmė rungtyniauti ne minčių gelme, bet išradingumu ir poetinio amato įvaldymu. Proginėje literatūroje suklestėjo įvairūs literatūriniai žaidimai pagal griežtas nustatytas taisykles (jų irgi buvo mokoma kolegijose bei universitete). Buvo kuriami akrostichai, chronostichai (eilėraščiai, kurių raidės, reiškiančios ir romėniškus skaitmenis – M, D, C, L, X, V, I – susumavus sudaro norimas datas), anagramos, įvairios enigmos (eiliuotos mįslės, šarados), rebusai, figūriniai tekstai (4 pav.) ir daugybė kitų. Be to, kone kiekviena knyga nuo XVI a. pab. iki XVIII a. trečio ketvirčio būdavo dedikuojama kuriam nors įtakingam asmeniui ir puošiama jo herbu su epigrama apie to herbo figūras. Skirtinguose leidiniuose galėjo kartotis to paties didiko herbas, bet epigramų autoriai garbės reikalu laikė sugalvoti kaskart vis naują to herbo interpretaciją (5 pav.).

Vienadieniuose laikraščiuose – mūšių pergalės ir aukštuomenės gandai

Didžiausią žinomų vienkartinių laikraščių dalį sudaro politinės ir karinės tematikos leidiniai (6, 7 pav.). Livonijos karo metu Steponas Batoras specialiai skrajutėms leisti buvo įsteigęs vadinamą „skrajojančią spaustuvę“, kilnojamą drauge su karo stovykla. M. Radvila Rudasis jau kitą dieną po pergalės Ulos mūšyje (1564 01 26) išsiuntė laišką su įvykių aprašymu M. Radvilai Juodajam, kuris tuoj pat atidavė jį spausdinti ir platinti. 

“

Didžiausią žinomų vienkartinių laikraščių dalį sudaro politinės ir karinės tematikos leidiniai.

Tokie pranešimai iš fronto būdavo verčiami į užsienio kalbas ir sklisdavo po Europą.
Kitą efemeridžių grupę galima pavadinti „aukštuomenės kronika“. Jose detaliai aprašomos įvairios, dažniausiai karališkos iškilmės, stengiantis pavaizduoti ne vien ceremonijos eigą, bet ir gatvių dekorą, patalpų interjerus, dalyvių aprangą bei papuošalus, vėliavų ir herbų spalvas, net vaišes ant stalų. Kai kurie literatūros istorikai Petro Roizijaus poemėles apie Žygimanto Senojo laidotuves, apie pirmąsias ir trečiąsias Žygimanto Augusto vedybas laiko ne poezijos kūriniais, o eiliuotais reportažais. Istoriko Motiejaus Strijkovskio lenkiškos eilės apie Henriko Valua atvykimą į Krokuvą bei vainikavimą Lenkijos karaliumi laikomos detaliausiu ir išsamiausiu to įvykio aprašymu – reliacija (pranešimu, ataskaita).

“

Kai kurie literatūros istorikai Petro Roizijaus poemėles apie Žygimanto Senojo laidotuves, apie pirmąsias ir trečiąsias Žygimanto Augusto vedybas laiko ne poezijos kūriniais, o eiliuotais reportažais.

Trečią efemeridžių grupę sudaro leidiniai apie sensacingus įvykius ir visokius keistus ar tragiškus atsitikimus, pvz., apie neįprastą gyvūnų elgesį, pranašiškus ženklus danguje, stichines nelaimes, žiaurias žmogžudystes bei mirties bausmių vykdymą. Jau ir anuomet pasitaikydavo „laikraštinių ančių“. Pvz., yra žinomos dvi efemeridės apie 1645 m. Vilniuje siautėjusį baisų gaisrą; jose skirtingai aiškinamos gaisro priežastys (pasak vienos, kaltininkė buvo neatsargi kepėja, o kitoje tyčiniais padegėjais laikomi klastingi maskvėnai). Tačiau nė viename istoriniame dokumente joks Vilniaus gaisras tais metais nėra minimas.

Politinės ar religinės propagandos tikslais neretai būdavo leidžiami ir platinami šmeižikiško turinio vienkartiniai laikraščiai.

Eglė Patiejūnienė