ePaveldas Naktinis Dieninis

Bedančiai: dantų ligos ir nepriežiūra

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, labiausiai paplitusi dantų liga viduramžiais buvo dantų ėduonis arba kariesas. Antropologinė medžiaga rodo, kad tais laikais Lietuvoje ja sirgo net apie 80 procentų suaugusiųjų. Vaikų sergamumas kariesu buvo mažesnis – apie 30 procentų. Pagrindinė ėduonies paplitimo priežastis – daug angliavandenių turinčio, krakmolingo maisto vartojimas. Eiliniai viduramžių gyventojai maitinosi daugiausia augaliniais produktais – duona, ropėmis, grūdų, pupų, žirnių košėmis, taip pat vartojo medų. Šie maisto produktai nėra tokie kariogeniški kaip cukrus, tačiau nuolatinis jų vartojimas ir prasta burnos higiena ilgainiui sukeldavo kariesą.

Įdomybė

Viduramžiais tikėta, jog ėduonį sukelia dantų kirminas, todėl egzistavo daugybė prietarų. Manyta, kad skaudamą dantį galima išgydyti pridėjus prie jo šimtakojį ar pavalgius kirmėlėtų obuolių. Turtingieji dantų skausmą malšindavo ir brangiomis, paprastiems žmonėms neprieinamomis, priemonėmis: karštu aliejumi ar vašku, gvazdikėlių aliejumi ar opijaus tinktūra.

Ką daryti, suskaudus dantį? Viduramžių receptai

Burnos higiena viduramžiais buvo primityvi (dantų šepetukai Europoje pradėti naudoti tik XVIII a. pab.). Nors rašytiniuose šaltiniuose randama rekomendacijų ryte arba po valgio skalauti burną vandeniu, vynu ar vaistažolių nuoviru, valyti dantis drobiniu skudurėliu ar milteliais, pagamintais iš rozmarino pelenų, šios priemonės nepašalindavo visų maisto likučių. Todėl dantys pasidengdavo apnašomis, kuriose kaupdavosi dantų audinius ardančios bakterijos. Prastą burnos higieną liudija ir randami gausūs dantų akmenys. Nepašalinti maisto likučiai keldavo nemalonų burnos kvapą, kurį būdavo siūloma naikinti kramtant lauro, mėtų ar šalavijų lapus.

Negydomas kariesas progresuodavo, pažeisdamas gilesnius danties audinius. Pasiekusi danties pulpą, infekcija sukeldavo uždegimą, apie dantų šaknis formuodavosi pūlingi abscesai, kurie keldavo skausmą. Buvo tikima, jog ėduonį sukelia dantų kirminas, todėl egzistavo daugybė prietarų. 

“

Dantis replėmis ir peiliu raudavo barzdaskučiai – chirurgų cecho nariai.

Manyta, kad skaudamą dantį galima išgydyti pridėjus prie jo šimtakojį ar pavalgius kirmėlėtų obuolių. Dantų skausmą malšindavo ir kitomis priemonėmis: augaliniais antpilais ir milteliais, juodųjų drignių sėklų dūmais, karštu aliejumi ar vašku, gvazdikėlių aliejumi ar opijaus tinktūra (pastarosios priemonės būdavo brangios ir prieinamos tik turtingiesiems). Kadangi šios priemonės karieso neišgydydavo, išgedusius dantis galiausiai tekdavo ištraukti. Dantis replėmis ir peiliu raudavo barzdaskučiai – chirurgų cecho nariai. Vietoje nuskausminamųjų vartotas alkoholis. Už mažesnę kainą dantų rovimo paslaugas siūlydavo įvairūs šarlatanai. Jų paslaugomis naudodavosi eiliniai gyventojai. 

Kai skylių daugiau negu dantų

Tai, kad ėduonis viduramžiais būdavo dažniausia dantų praradimo priežastis, liudija ir lietuvių antropologiniai duomenys. Eilinis XVI–XVII a. miestietis, sulaukęs 40 metų, jau būdavo praradęs apie penktadalį dantų (pirmiausiai netekdavo jautriausių kariesui šoninių dantų), likęs trečdalis būdavo pažeisti ėduonies. Kas ketvirtas pažeistas dantis būdavo išgraužtas iki pulpos (karieso komplikacija). 

“

Nors chirurginis dantų gydymas (plombavimas auksu ir švinu, protezai iš dramblio kaulo ar žmonių dantų) Europoje praktikuotas nuo XVI a., Lietuvos antropologinėje medžiagoje tokių atvejų nerasta.

Ėduonies paplitimą lėmė ir asmens priklausomybė socialiniam sluoksniui. Aukštuomenės atstovai vartojo daugiau baltyminio maisto (mėsos, pieno ir jo produktų). Šis maistas pasižymi silpnesniu kariogeniniu poveikiu, todėl aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių dantys būdavo mažiau pažeisti ėduonies, liga ne taip greitai progresuodavo. Tikėtina, kad aukštuomenė galėjo naudotis ir geresnėmis to laikotarpio dantų priežiūros priemonėmis. Todėl, pvz., keturiasdešimtmetis aukštuomenės atstovas būdavo praradęs tik apie 5 % dantų, o likę 13 % būdavo pažeisti ėduonies. Nors chirurginis dantų gydymas (plombavimas auksu ir švinu, protezai iš dramblio kaulo ar žmonių dantų) Europoje praktikuotas nuo XVI a., Lietuvos antropologinėje medžiagoje tokių atvejų nerasta.

Kritę nelygioje kovoje su ėduoniu…

Lyginant su dabartiniais laikais, skyrėsi karieso lokalizacija. Viduramžiais maistas buvo prastesnės kokybės, grubesnis, miltai rupaus malimo, su priemaišomis. Tą liudija ir stipresnis negu šiais laikais viduramžių gyventojų dantų nusidėvėjimas. Dėl rupaus maisto ir greito dėvėjimosi dauguma karieso ertmių randama ne dantų kramtomuosiuose (kaip dabar), bet tarpdantiniuose paviršiuose, danties kaklelio srityje. Didikų, kurie vartojo geresnės kokybės, minkštesnius maisto produktus, dantų nusidėvėjimas buvo silpnesnis negu eilinių miestiečių.

Vyrų ir moterų dantų būklė buvo panaši. Tik kai kuriose viduramžių bendruomenėse pastebimi ryškesni dantų ligų skirtumai tarp lyčių. Štai Trakų bažnyčios šventoriuje palaidotos moterys turėjo daugiau kariesu pažeistų dantų, daugiau dantų buvo praradusios prieš mirtį, jų dantys buvo nudėvėti stipriau negu vyrų. 

“

Viduramžiais Europoje buvo populiari patarlė: „Kiekvienas vaikas motinai kainuoja po vieną dantį“.

Šiuos skirtumus galėjo nulemti skirtingi vyrų ir moterų maitinimosi įpročiai (manoma, kad moterys vartojo daugiau prastesnės kokybės augalinio maisto). Kita galima priežastis – fiziologiniai ypatumai. Dėl hormoninių pokyčių ir didesnio kalcio praradimo nėštumo ir menopauzės laikotarpiu sparčiau retėja moterų kaulinis audinys, o tai didina priešmirtinio dantų praradimo riziką. Viduramžiais Europoje buvo populiari patarlė: „Kiekvienas vaikas motinai kainuoja po vieną dantį“.

Žydrūnė Miliauskienė

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Medicina, sveikata XVI vidurio - XVII a.