Stebuklai ir medicina: Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knygos „Mistinis fontanas“ paraštės
Stebuklų knygos neigia ar liudija kaip nesėkmingus medikų bandymus pagelbėti ligoniams („jokie daktarų negalėjo padėti receptai“), nes jos propaguoja kitą – stebuklingą, Dievo valia įvykstantį pasveikimą. Stebuklų knygos – ne tik religinės patirties ir ją supusios kasdienybės šaltiniai, bet ir savotiški to meto visuomenėje paplitusių ligų metraščiai, liudijantys patologijų įvairovę, jų identifikavimą bei joms teikiamą reikšmę.
Nuo kaltūno „išgydymo“ iki mirusiųjų prikėlimo
LDK tokios knygos paplito XVII a., kai išaugo Švč. Mergelės Marijos gerbimas, steigėsi sanktuariumai (šventosios vietos, turinčios ypatingą kultinę reikšmę), buvo renkami duomenys oficialiam kai kurių Dievo Motinos atvaizdų stebuklingumo pripažinimui. Pergalės prieš ligą stebuklai dominuoja daugelyje mus pasiekusių stebuklų knygų, tarp jų ir 1737 m. išleistoje knygoje „Mistinis fontanas“, aprašančioje Lukiškių Dievo Motinos 1684–1689 m. stebuklus.
Šią knygą sudaro penkios dalys, pavadintos srovėmis. Knygos įžangoje rašoma: „Fontanas trykšta penkiomis, stebuklais išsiliejančiomis, gyvybę ir sveikatą sugrąžinančiomis, tikėjimą stiprinančiomis srovėmis.”
“
Knygos įžangoje rašoma: „Fontanas trykšta penkiomis, stebuklais išsiliejančiomis, gyvybę ir sveikatą sugrąžinančiomis, tikėjimą stiprinančiomis srovėmis.”
Pirma srovė apima 11 stebuklų, čia – daugiausia prisikėlimo iš mirusių atvejai. Antroje srovėje aprašomi 26 stebuklai, tarp kurių dominuoja pasveikimai nuo „sunkios, nepagydomos ir mirtinos ligos“. Ši srovė apibūdinama kaip „gyvaisiais vandenimis merdinčiuosius į pirminę sveikatą sugrąžinanti“. Trečia srovė, „skaidria vandens tėkme akliesiems žvilgsnį ir (…) akis sugrąžinanti“, apima 33 stebuklus. Šioje srovėje daugiausia aprašomi apakimo, regėjimo sutrikimų ir akių ligų pasveikimai. Ketvirta srovė, „gydančiais vandenimis ligonius nuo visų negalių pagydanti“, talpina gausiausią 129 stebuklų įrašą. Čia minimi susukimo, paralyžiaus, kurčnebylystės, epilepsijos ir kaltūno atvejai. Penkta srovė, „įvairių malonių tėkmėmis besiliejanti“, apima 16 stebuklų, kur randame ne tik pasveikimus, bet ir įvairios pagalbos stebuklus.
Negalavimų „enciklopedija“
Įdomybė
1737 m. išleistoje knygoje „Mistinis fontanas“ aprašomi Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo 1684–1689 m. stebuklai. Tarp įvykusių stebuklų minimi prisikėlimai iš numirusių, pasveikimai nuo „sunkios, nepagydomos ir mirtinos ligos“, susukimo, paralyžiaus, kurčnebylystės, epilepsijos, kaltūno.
Kitoms XVII–XVIII a. LDK stebuklų knygoms irgi būdinga tam tikra įvykių klasifikacija, dažniausiai chronologinė arba simptomatinė – pagal ligas. Chronologinės klasifikacijos pavyzdys – Sapiegų Marijos stebuklų knyga, kur įvykiai sugrupuoti pagal jų užrašymo laiką, čia išlaikytas ir skirtingo etapo stebuklų surašymo stilius.
Tokio principo laikomasi ir Lucko bei Ružano-Stoko stebuklų knygose. Artimesnis „Mistiniam fontanui” – Gardino Studentiškosios Švč. Mergelės Marijos stebuklų klasifikavimas „pagal ligas”. Čia po paveikslo istorijai skirtos dalies seka prisikėlimo iš mirusiųjų stebuklų skyrius, po to – „apie paralyžius, nuomarius, kaltūnus, vandenliges…“, „apie podagras, kaulų lūžius, auglius, dizenterijas, žado netekimą“, penkta dalis – „apie regėjimo sugrąžinimą, apie įvairias ligas ir galvos skausmus, taip pat apie kojų ir rankų pagydymus“ ir taip toliau. Medicinos požiūriu ligų grupavimas sunkiai paaiškinamas, greičiausiai jis buvo grindžiamas tam tikra ligos geneze. Greta pirmosios ir paskutiniosios dalių, skirtų paveikslo istorijai ir jo kultui, Gardino Marijos leidinį, kaip ir nagrinėjamą „Mistinį fontaną“, sudaro penki stebuklų sąrašai, kurių chronologija pradedama vis iš naujo. Galima įžvelgti analogišką kai kurių stebuklų rūšių vietą abiejų knygų struktūrose, pvz., pirma dalis yra apie prisikėlimus iš mirusiųjų, paskutinioji – apie įvairiausius, ne tik pasveikimų, stebuklus.
Medicinos istorijos požiūriu svarbu tai, kad didžioji aprašytų ligų dalis – neurologiniai ar neuropsichiatriniai sutrikimai: epilepsija, dar vadinta šv. Valentino liga, paralyžiai (susukimai), galvos skausmai. Tai daugiausia neurologinio pobūdžio patologijos, kurios dažniau nei kitos pasižymi išoriniu dramatizmu, šokiruojančiu įspūdžiu ir turi simbolinę (dažniausiai apsėdimo) reikšmę: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“ (Mk 9, 17–29).
Ligų sukėlėjas iš pragaro
Senajame Testamente liga visų pirma buvo suvokiama kaip Dievo rykštė, Dievo valia (Iš 4, 11). Pagrindinė ligų ir skausmų priežastis – nuodėmės, o vienintelis pasveikimo kelias – sugrįžimas pas Viešpatį (Ps 38). Naujajame Testamente ligos tema dar raiškesnė, Kristus sutinka ir gydo daug ligonių, luošių, tarp kurių – paralitikai, aklieji, kurti ir kurčnebyliai, epileptikai, raupsuotieji, sergantieji vandenlige ir isterija.
“
Pagrindinė ligų ir skausmų priežastis – nuodėmės, o vienintelis pasveikimo kelias – sugrįžimas pas Viešpatį (Ps 38).
Kristus, kaip Dievo Sūnus ir Išganytojas, nuodėmingos žmonijos atpirkėjas, galėjo gydyti tarsi priimdamas visas žmonijos nuodėmes ir ligas. Demonstruodamas savo valdžią prieš ligą, Dievo Sūnus rodė savo valią ir pergalę prieš nuodėmę. Žmonių akyse Jėzaus padaryti pasveikimo stebuklai turėjo parodyti Jo atėjimo tikslą. Po Jėzaus mirties mesijinę ir gydančiąją veiklą perėmė apaštalai (Mt 10, 1; Apd 31–10; Apd 9, 32–34; Apd 28, 8–10), po apaštalų – tarp Dievo ir žmonių Kristaus pavyzdžiu tarpininkaujantys šventieji.
Viduramžių stebuklų knygose minėtos Naujojo Testamento ligos buvo tipinės. Naujaisiais laikais ligų žodynas pildėsi, tačiau ligos pobūdis, jos dvasinis sąlygotumas išliko.
Lukiškių stebuklų knygoje per stebuklingą atvaizdą tarpininkaujanti Marija vadinama „Medicina“, „Vaistu“ ir „Vaistine“, siejama su gyvaisiais, gydančiaisiais, valančiais vandenimis. Jai padedant įvykęs fizinis pasveikimo aktas prilyginamas dvasiniam apsivalymui. Ligos priešistorėje slypi dvasinė priežastis, kuri lemia jos įveikimo būdus: maldą, piligriminę kelionę, auką.
Tojana Račiūnaitė
