Pirmosios magdeburgijos
Kaip miestiečių kovos su siuzerenais dėl miestų teisių ir laisvių XI–XIII a. pasekmė iš pradžių Vakarų Europoje, o nuo XIII–XIV a. ir Vidurio Rytų Europoje susikūrė miestiečių luomo žmonių bendruomenės – savivaldūs miestai. Savivaldžios miestiečių bendruomenės teisiškai buvo atskirtos nuo valstietijos ir įgijo nepriklausomybę nuo bajorijos. Visgi miestų teisė klostėsi įvairiai, ji skyrėsi viename ar kitame mieste. Pvz., Šiaurės ir Vidurio Italijoje miestai (Venecija, Genuja) savo valdžiai pajungė nemažai žemių ir tapo stambiais centrais – miestais valstybėmis. Tačiau dauguma miestų išliko valstybių ir jų valdovų ar žemvaldžių valdžioje. Vidurio ir Rytų Europoje kuriant savivaldžius miestus aktyviai dalyvavo ateiviai iš vokiškų kraštų, todėl nuo viduramžių labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė buvo Magdeburgo teisė (pavadinimas kilo nuo Magdeburgo miesto Vokietijoje), susiklosčiusi XII–XIII a.
Lietuvos miestai įkvepia „laisvo oro“
Įdomybė
Savivaldžiuose miestuose galiojo vadinamas „laisvo oro“ principas – išgyvenęs nuo 3 iki 10 metų mieste nelaisvas žmogus tapdavo laisvu, jo nebūdavo galima grąžinti ankstesniam savininkui.
Savivaldos suteikimas miestui reiškė laipsnišką miesto teisės, apėmusios ūkį, šeimą, valdymą, apskritai visą miesto gyvenimą, įsivyravimą. Miestas būdavo atskiriamas nuo pilies, dvaro ar vienuolyno. Iš miestiečių tarpo būdavo sudaromos valdymo (teisminės, administracinės, finansinės ir kitos) institucijos. Nors miestiečiai mokėjo valstybei mokesčius, jie įgijo asmenines laisves. Tokiuose miestuose galiojo vadinamas „laisvo oro“ principas – išgyvenęs tam tikrą metų skaičių mieste (LDK buvo nustatytas nuo trejų iki dešimties metų laikotarpis) nelaisvas žmogus tapdavo laisvu, jo nebūdavo galima grąžinti ankstesniam savininkui. Miestietis galėjo nekliudomai verstis amatais ir prekyba. Privilegijose ar vėliau sekusiuose teisės aktuose savivaldos miestams būdavo suteikiama miestiečių gyvenama teritorija, įvairios žemės valdos, miškai ir panašiai. Teiktos ir kitos ūkinės lengvatos, pvz., miestams perduodami įvairūs mokesčiai, jie būdavo atleidžiami nuo prievolių.
Nors savivaldos miestai sudarė autonominį valstybės vienetą, suteikiama savivalda nebūdavo beribė. Miestai teisiškai, o dažnai ir realiai nekontroliuodavo visos savo teritorijos bei gyventojų, nuolat patirdavo bajorų ir bažnyčios spaudimą. Bet miestų savivaldų kūrimas buvo reikšmingas ne tik miestiečių luomo susiklostymui, jis kartu stiprino pačius miestus, leido jiems užimti svarbią padėtį to meto visuomenėse.
Į Lietuvą miestų savivalda atėjo kartu su krikštu 1387 metais. Nors LDK miestai nemažai bendravo su Ryga, dėl politinių aplinkybių miesto teisė atėjo per Lenkiją. Joje buvo paplitusi Magdeburgo (vokiečių) teisė, todėl ir LDK miestams nuo XIV a. pab. beveik be išimties savivalda buvo teikiama Magdeburgo teisės pavyzdžiu. Kulmo teisė LDK taikyta retai.
“
Vilnius buvo pirmasis LDK, kuriam teko pažinti vakarietiško tipo savivaldą.
Gavę savivaldos teisę miestai vadinti magdeburginiais. Vilnius buvo pirmasis LDK, kuriam teko pažinti vakarietiško tipo savivaldą. Tiesa, dar 1257 m. ar 1258 m. savivaldaus miesto teises gavo Klaipėda (Memelis), tačiau ji tuomet priklausė Livonijos ordinui ir jos savivaldos raida buvo specifinė, nulemta Ordino, vėliau – Prūsijos įstatymų.
Vilnius – pirmoji magdeburgijos kregždė LDK
1387 m. kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų LDK miestų. Joje nurodyta: „(Kad) Vilniaus miesto būklė bei padėtis pasidarytų palankesnė ir geresnė, tiems patiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenei karališkosios didenybės galia duodame ir suteikiame vokiečių teisę, kuri vadinama Magdeburgo. (…) Vis dėlto tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip įprasta, ištikimai klausyti visų teisėtų ir gerbtinų mūsų Vilniaus seniūnų, kurie tuo metu bus. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol buvo paisoma ir laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje iki mūrinės sienos pastatymo.“ Ši privilegija, įteisinusi savivaldžią miestiečių bendruomenę, buvo esminių pokyčių sostinės bei kitų Lietuvos miestų raidoje pradžia, pertvarkos visoje valstybėje sudėtinė dalis.
Nors pirmojoje savivaldos privilegijoje mažai rašoma apie vidinę miestų sandarą, neabejotina, kad gavę ją Vilniaus miestiečiai (iš pradžių vokiečių amatininkai ir pirkliai) pradėjo formuoti savivaldą – išrinko miesto vaitą ir tarybą. Nors dar nebuvo mados privilegija įteisinti miesto herbą, Vilnius ėmė naudoti antspaudą su šv. Kristoforo atvaizdu. Išlikusiuose XV a. pr. miesto antspauduose matyti pavaizduotas šv. Kristoforas, nešantis per vandenį Kūdikėlį Jėzų. Dešinėje rankoje jis laiko lazdą, viršuje papuoštą dvigubu kryžiumi su ilgesne apatine kryžma. Simbolika siejama su asmeniniu Jogailos, vėliau Jogailaičių dinastijos herbu.
Miestus gaivinantis privilegijų lietus
Pirmosios magdeburgijos atsirado XIV a. pab – XV amžiuje. Netrukus po Vilniaus savivaldžių miestų privilegijas gavo Brestas (1390 m., pakartotinai 1408 m.), Gardinas (1391), Kaunas (1408). Prieš 1441 m. savivaldą gavo Trakai, 1443 m. – Veliuona. Vokiečių teisė plito ir rusėniškuose miestuose: Lucke (1432), Kremenece (1438), Slucke (1441), Žitomire (1444), Kijeve (1494/1497 m.), Polocke (1498), Minske (1499), Naugarduke (1511).
“
Iš viso nuo 1387 iki 1795 m. LDK gyvavo apie 250 savivaldžių miestų.
Iš viso nuo 1387 iki 1795 m. LDK gyvavo apie 250 savivaldžių miestų. Tai nebuvo daug, palyginus su visų miestų skaičiumi. Visgi tarp savivaldžių buvo visi didesni Lietuvos miestai. Klostantis stambiajai žemėvaldai, Lietuvoje atsirado tokių miestelių ir miestų privačiose bei bažnytinėse žemėse. Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos ir kiti didikai rūpinosi savivaldos savo pagrindiniams miestams suteikimu, suprasdami jos reikšmę miestų augimui. Tad tokias privilegijas XVI a. gavo Biržai, Kėdainiai, Nesvyžius, Sluckas ir kiti privatūs miestai.
Valdovai Magdeburgo privilegijomis LDK miestams suteikdavo teisę savarankiškai tvarkytis ir palaikyti ryšius su kitais miestais, naudojantis analogiška teise. Rūpintasi pažymėti savo ribas. Todėl kai kurie miestai (pvz., Vilnius) buvo apjuosti gynybinėmis mūro sienomis ar turėjo užkardas – vartus (pvz., Kaunas). Svarbiausia, jog miestiečiai Magdeburgo privilegija ar vėlesnėmis dalinėmis gaudavo įvairių mokesčių, ūkinių, prekybinių ir kitokių lengvatų. Miestas savarankiškai tvarkė savo ūkį ir finansus. Taigi savivaldžių miestų tinklo formavimąsi Lietuvoje lydėjo atskiro miestiečių luomo kūrimasis, o įvairios valdovų lengvatos leido miestams tvirtėti.
Aivas Ragauskas
Z. Kiaupa, Литовские города между Русью и ареалом немецкого городского права в XIV–XV вв., Балты и Великое Княжество Литовское. Историко-лингвистический взгляд. Памяти Эгидиюса Банёниса, редколегия Е.Л. Назарова и др., Москва, 2007, с. 44–53; М. Макарау, Ад пасада да магдэбургii, прававое становiща насельнiцтва местау Беларускага Падзвiння у XIV-першай палове XVII ст., Мiнск, 2008.
