Lukiškių priemiesčio raida LDK laikais

Dabar Vilniaus centre atsidūrusios Lukiškės ilgą laiką buvo vienas seniausių miesto priemiesčių, tiksliau, vietovė šalia miesto. Tai viena neapibrėžčiausių, nemažai ginčų ir problemų kėlusi teritorija, kuri dėl geografinės padėties buvo pasmerkta anksčiau ar vėliau tapti sudėtine miesto dalimi.

Seniausias Vilniaus priemiestis ir Šmėklų kalnas

Lukiškių vardo kilmė ir teritorijos istorija iki XV a. vid. nėra aiški, ji apgaubta legendomis. Istorikas Jonas Jurkštas iškėlė versiją, jog tai galėtų reikšti vietą prie upės – žvejybos vieta ar pievos (lankos) prie upės galėjo būti vadinamos lukiškėmis. Lukiškių pavadinimas istoriniuose ir kartografiniuose šaltiniuose iki XIX a. tapatinamas su plačia teritorija, kurią dabar maždaug riboja Neries upė nuo Mindaugo tilto iki Lazdynų tilto, o nuo čia – Savanorių pr., J. Basanavičiaus, K. Kalinausko, Liejyklos ir T. Vrublevskio g. iki upės. 

“

Jau nuo seno Pamėnkalnis buvo vertinamas kaip miesto apžvalgos aikštelė, nuo čia miesto vaizdu 1688 m. grožėjosi Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas Jonas Sobieskis.

Pro čia ėjo keliai link Vilniaus iš vakarų bei pietvakarių. Pirmas Lukiškių paminėjimas šaltiniuose – 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegija Vilniaus miestui, kurioje rašoma: „Amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienos pusės nuo paties miesto iki Neries upės, o iš kitos pusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių.“ Iš šio privilegijos teksto lieka neaišku, kas tos Lukiškės – kaimas ar šiaip kokia vietovė? Ir kokią teritoriją ji užima? Iš kitų 1441 m. privilegijoje nurodytų taškų – Pamėnkalnis, besitęsiantis iki Vingio parko (šaltinyje Czartowa góra arba Velniakalnis; J. Jurkštas nurodo, jog XVII a. pr. šaltiniuose įrašytas minėtas lietuviškas vietovardis (pamėnas – šmėkla, pamėklė) – dabartinis neteisingai vadinamas Taurakalnis (tiksliau – jo dešinė dalis, kylant V. Kudirkos gt.). Pamėnkalnio dalis nuo buvusių Profsąjungų rūmų iki P. Cvirkos paminklo vadinama Moliakalniu (XVII a. vid. planuose žymimas kaip Góra Gliniana, o to laikotarpio šaltiniuose ir lietuviškai – Molekalnis), buvo naudojama kaip molio karjeras.

Jau nuo seno Pamėnkalnis buvo vertinamas kaip miesto apžvalgos aikštelė, nuo čia miesto vaizdu 1688 m. grožėjosi Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas Jonas Sobieskis.

Priemiesčio kontūrai senuose žemėlapiuose

XV a. vid. pirmą kartą paminėtos Lukiškės iki XVI a. liko abstrakti teritorija palei Nerį į vakarus nuo Vilniaus, kurioje laikotarpio pabaigoje pradėti dalinti sklypai didikams.

Maždaug XVI a. vid. sudarytame netiksliame Georgo Brauno Vilniaus plane ir apie 1600 m. Tomašo Makovskio nupieštoje miesto panoramoje matyti, kad apatiniame kairiajame plano ir panoramos kampe pavaizduoti chaotiškai išsisklaidę namukai.

1642 m. Jurgis Liutauras Chreptavičius šalia vargetų kapinaičių, buvusių nuo XVI a., fundavo Lukiškių dominikonų vienuolyną ir pastatė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo medinę bažnytėlę. 1655 metais maskvėnams užėmus miestą, ji sudegė, buvo atstatyta po 9 metų kartu su vienuolynu, bet ir vėl sudegusi. Todėl 1690 m. buvo pradėta ir 1727 m. baigta nauja mūrinė bažnyčia (vienuolynas baigtas 1737 m.), kuri stovi iki šiol. Dabartinę išvaizdą bažnyčia galutinai įgavo apie 1797 m. ir tapo visos aikštės svarbiausiu architektūriniu akcentu.
Dviejuose apie 1646 m. nežinomų autorių ir 1648 m. Friedricho Getkanto braižytuose Lukiškių planuose matyti, kad aplink aikštės teritoriją gyvenama tik jos šiaurinėje dalyje, palei upę už bažnyčios ir vadinamose Totorių Lukiškėse. Iš pažymėtų kelių tik vieną galima identifikuoti su gatvės atkarpa tarp aikštės ir bažnyčios bei tolimesnę jo tąsą – su Lukiškių gatve.
Apie 1730 m. parengtame G. M. Fiurstenhofo Vilniaus plane ir 1790 m. architekto Lauryno Gucevičiaus braižytame Lukiškių plane matyti, kad Lukiškėse kiek gausiau apgyventos teritorijos yra už bažnyčios, palei upę, o aikštės teritoriją įrėmina bei ją kerta panašūs keliai ir takeliai, pažymėti jau XVII a. vid. planuose. Tik XVIII a. II p. Lukiškės įgijo iki XVII a. vid. turėtą reikšmę miestui ir sparčiai plėtėsi, kaip priemiestis susiliedamos su miestu.

Totorių Lukiškės

Dauguma autorių nuo XVI a. iki dabar pagal tradiciją tvirtina, kad totorius Lukiškėse įkurdino Vytautas XV a. pr., bet yra svarių argumentų, kad totoriai įsikurti Lukiškėse iš Žygimanto Augusto leidimą gavo tik 1568 metais. XVI amžiuje už totorių gyvenvietės buvo įrengta upinių laivų prieplauka, o netoli jos atsirado turgus. Jei XVI a. I p. labiau plėtėsi ir Vilniaus priemiesčiu tapo rytinė istorinių Lukiškių dalis, vadinama Puškornia, tai XVI a. II p. pradėjo augti ir teritorijos į vakarus už dabartinės Vilniaus gatvės iki Vingio parko, t. y. priemiestis, kurį dabar vadiname Lukiškėmis.
XVII–XVIII a. Totorių Lukiškėse beveik visą laiką buvo apie 30 totorių namukų, kuriuose jie vargingai gyveno po kelias šeimas. O šalia nedidelės mečetės buvo jų kapinaitės. Vieni totoriai vertėsi vežėjavimu, kiti – smulkia prekyba, treti balino skalbinius ant Neries kranto.

Nekviestų atėjūnų palikimas

XVII amžius Lukiškėms, kaip ir visam miestui, buvo sudėtingas. Pirmoje šio amžiaus pusėje šis priemiestis, kaip ir visa sostinė, sparčiai plėtėsi, nes augo jame esančių sandėlių bei uosto reikšmė. Jei ne XVII a. vid. katastrofa, minėto amžiaus pabaigoje bent jau miestui pavaldi priemiesčio dalis greičiausiai būtų buvusi urbanizuota. 

“

Lukiškėse pastatytoje didelėje palapinėje 1655 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., nenorėdamas gyventi užėmimo metu nusiaubtame mieste, apsistojo caras Aleksejus Michailovičius.

Bet 1655 m. prasidėjusi miesto okupacija nusmukdė ne tik miestą, bet ir Lukiškes, kurios dar kartą buvo sudegintos okupacijos pabaigoje (1660). Lukiškėse pastatytoje didelėje palapinėje 1655 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., nenorėdamas gyventi užėmimo metu nusiaubtame mieste, apsistojo caras Aleksejus Michailovičius. Panašu, kad jau tada čia buvo įtvirtinta stovykla, kurioje vėliau per visą okupacijos laikotarpį apsistodavo pražygiuojantys maskvėnų daliniai, kurie malkoms ar stovyklos gynybinei įrangai ardė Lukiškių gyventojų namus.
Per kitus 40 metų šio priemiesčio reikšmė dėl sandėlių ir uosto vėl išaugo, bet dėl bendro miesto ir valstybės nuosmukio bei patirtų nuostolių vargu ar pasiekė XVII a. vid. lygį. Būtent uostas ir šalia jo esantys sandėliai labiausiai siejo šį priemiestį su miestu.

Lukiškių aplinką (ypač bažnyčią ir vienuolyną) paveikė 1792–1794 m. įvykiai, nes T. Kosciuškos sukilimo pradžioje ir pabaigoje Vilnių apšaudė rusų artilerija nuo Pamėnkalnio.

Elmantas Meilus

V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas, Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro, Vilnius, 2006.