Barokiniai fejerverkai – „ugnies dramos“ su politiniu turiniu

Fejerverkai, kelis šimtus metų rengiami Europoje įvairių švenčių proga, turi tą pačią paskirtį – žavėti ir stebinti žiūrovus. XV amžiuje fejerverkų rengimas perėjo iš karinės sferos į pasaulietinių pasilinksminimų erdvę, o ypatingą reikšmę šie ugnies pasirodymai įgavo baroko epochoje. 

XVII amžiuje fejerverkai tapo neatsiejama dvaro švenčių dalimi. Paprastai fejerverkai būdavo rengiami kaip šventės kulminacija. „Dirbtinės ugnys“, imituojančios žaibo blyksnius ir griaustino trenksmą, kūrė dangaus galybių įspūdį. Šviesa buvo svarbus barokinės proginės puošybos elementas, suteikiantis teatrališkumo efektą, o drauge esantis archaiškas dieviškumo simbolis, todėl fejerverkas puikiai tiko dvaro siekiui sukurti didybės ir spindesio vaizdą. XVIII amžiuje fejerverkai Europoje tapo ne tik dvaro pramoga, bet ir didžiuliu viešu reginiu, kurį stebėjo visų sluoksnių žmonės.

Karo inžinieriaus taikos meto darbas

Barokiniai fejerverkai skyrėsi nuo dabartinių: jie neatrodė kaip danguje matomi įvairiaspalviai šviesos blyksniai, bet labiau priminė scenos pasirodymą. Fejerverkai skleidėsi kaip alegorinis pasakojimas arba atrodė kaip simbolinis paveikslas. Dažnai juose vaizduotas dramatinis konfliktas – susidūrimas tarp gėrio ir blogio, kai gėris neišvengiamai laimi. Alegorinis fejerverkų turinys ilgainiui darėsi sudėtingesnis ir sunkiau suprantamas, todėl nuo XVII a. Europoje spausdinti specialūs leidiniai, kuriuose žiūrovams aiškintos „fejerverkų dramos“ prasmės.

Fejerverkus projektavo karo inžinieriai. „Dirbtinių ugnių“ kūrimas buvo brangus ir daug laiko reikalaujantis darbas. Sudėtingos konstrukcijos įrenginius šventėms inžinieriai paprastai kurdavo kelias savaites, jiems padėdavo architektai ir skulptoriai. Fejerverkų kūrimo pagrindai sudarė inžinerinio išsilavinimo dalį. Šio meno mokė artilerijos vadovėliai. 

1650-aisiais LDK karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus parengtas „Didysis artilerijos menas“ beveik 200 metų buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje, jame fejerverkams buvo skirtas atskiras skyrius.
K. Semenavičius nurodo 4 progas, kurioms reikėtų rengti fejerverkus: pirmoji – valdovų karūnacijos, aukščiausių bažnytinių ir pasaulietinių pareigūnų ingresai (įžengimai), jų pagerbimo ceremonijos; antroji – karo pergalės; trečioji – vestuvių pokyliai; ketvirtoji – bičiuliškos puotos. Daugiausia informacijos išliko apie svarbiausioms valstybės iškilmėms rengtus fejerverkus.

Teatras danguje

Barokiniai fejerverkai trukdavo 3–4 valandas. Jie buvo komponuojami iš kelių aktų lyg draminis pasirodymas, kiekviename akte uždegant skirtingas figūras. Fejerverkams dažnai būdavo parenkama upės aplinka. Vandenyje atsispindinčios ugnys dvigubino vizualinius efektus, „sudarydamos antrojo žvaigždėto dangaus regimybę“. Pvz., valdovo vardinėms, vaivados įžengimams Vilniuje fejerverkai buvo ruošiami abiejuose Neries krantuose priešais arsenalą, taip pat – ir upėje.

Žiūrovai ypač vertino fejerverkų konstrukcijos išmonę.

Žiūrovai ypač vertino fejerverkų konstrukcijos išmonę. Laikraščiuose spausdinamuose fejerverkų aprašymuose dažnai pasitaikydavo tokių pagyrimų: „Nuostabus, visuotine nuomone, iki šiol visame krašte dar nematytas fejerverkas“. Svarbi buvo ir „dirbtinių ugnių“ gausa, jų kuriamas efektas, imituojantis gamtos galias. Aprašytojai pabrėždavo, kad naktį šaudant fejerverkus „dangus tapo toks šviesus lyg vidurdienį“ arba „ugnių buvo tokia gausybė, kad atrodė lyg visa Neris liepsnotų“. Didybę, prilygstančią gamtos stichijoms, stiprino dangaus kūnus vaizduojančios fejerverko figūros.

1751 m. Vilniuje švenčiant valdovo vardines garbingi svečiai, susirinkę stebėti „ugnies dramos“ į palapines Neries pakrantėje, pirmiausia išvydo užsidegusius „saulę, mėnulį, žvaigždes ir valdovo herbą su karūna“. Fejerverkuose mėgta vaizduoti ugnies ir vandens stichijas atstovaujančias mitologines būtybes: ugnimi spjaudančius drakonus (tokios fejerverko figūros projektą vadovėlyje pateikia ir K. Semenavičius) arba upe plaukiančias sirenas.

Kadangi fejerverkai dažniausiai būdavo skirti valdžios reprezentacijai, tarp gausybės ugnies figūrų dominuodavo valdžios simboliai. Vaizduoti valdovo valdžios ženklai (karūna, kalavijas, skeptras), valstybės idealus išreiškiančios alegorijos (teisingumo, laisvės, šlovės). Mėgta naudoti ir antikinių dievų atvaizdus. Dažniausiai konstruoti Marso ir Atėnės, romėnų ir graikų karo dievų, figūros. Vaizduota ir valdovo, dažniausiai kaip riterio ar karo vado, figūra. Tokiu būdu simboliškai demonstruotos valdovo, kaip valstybės gynėjo, pareigos.

„Pranešimas spaudai“ iš ugnies

Kaip ir kitoje proginėje puošyboje, fejerverkuose svarbią vietą užėmė herbai. Vaizduoti valstybės, valdovo, pareigūnų herbai, lydimi šūkiais ir pagarbą išreiškiančiais įrašais. 

Įdomybė

Baroko epochoje fejerverkus kartu su skulptoriais, architektais projektavo ir karo inžinieriai. Fejerverkų kūrimo pagrindai sudarė inžinerinio išsilavinimo dalį, šio meno mokė artilerijos vadovėliai. 1650-aisiais LDK karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus parengtas „Didysis artilerijos menas“ beveik 200 metų buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje, jame fejerverkams buvo skirtas atskiras skyrius.

Herbinės figūros būdavo panaudojamos ir išradingai. Štai Juozapo Solohubo surengtose iškilmėse jo herbe vaizduojamas Liūtas, „nuo arsenalo lango judėdamas per Nerį, uždegė šūkį: Šlovė Augustui III, Lenkijos karaliui“. 

Fejerverkas galėjo atspindėti ir aktualias politines realijas.

Herbus ir simbolius lydinčiuose įrašuose, taikantis prie reginio, dažnas buvo ugnies ir šviesos motyvas. Pabrėžiant taikų Augusto III karaliavimą, 1743 m. surengtame fejerverke valdovo herbą puošė įrašas: „Nors pasaulis iš visų pusių dega karo liepsnomis, žvaigždės tykiomis ugnimis sergsti Augustą.“

Fejerverkas galėjo atspindėti ir aktualias politines realijas. Pvz., Sapiega, rengdamas iškilmes Augustui III, fejerverkams panaudojo šio valdovo sąjungininkų Septynerių metų kare (jame Augustas dalyvavo ne kaip Abiejų Tautų Respublikos, o kaip Saksonijos valdovas) herbus su įrašais, kalbančiais apie teisingą ir pergalingą kovą: Austrijos Erelį lydėjo įrašas Neatsitrauksiu, kol nenugalėsiu, Rusijos – Ta, kuri teisėtai kovojo, Švedijos Karūnas – Tikėjimas, teisingumas ir narsa.

Nors fejerverkai būdavo skirti minioms, jie turėdavo ne tik pramoginę paskirtį. Gausiai skelbiami, pagyrų kupini fejerverkų aprašymai, kuriuose pabrėžiamos rengėjų intencijos ir žiūrovų reakcija, valdžios simbolikos dominavimas atskleidžia ir politinį šių reginių turinį.

Lina Balaišytė