Legendos ir padavimai
Kernavė bei jos apylinkės apipintos legendomis, užrašytomis istoriniuose šaltiniuose, bei gausiais padavimais, kuriuos pasakoja vietos senoliai.
Lietuvos vardo romėniškoji versija
XVI a. surašytame Lietuvos metraštyje – Bychoveco kronikoje – kalbama apie lietuvių ir pirmųjų Kernavės kunigaikščių kilmę iš romėnų. Didelė dalis informacijos yra stipriai įtakota Renesanso epochos dvasios bei idėjų ir turi mažai ką bendro su realiai vykusiais istoriniais faktais. Tačiau nuvertinti šių informacinių klodų nereikėtų, nes neretai legendų ar padavimų kilmė būna inspiruota užmarštin nugrimzdusių realių įvykių. Dar XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas rašė, kad lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų, o kalbų skirtumai atsirado, nes lietuviai ilgą laiką gyveno šalia rusų ir lenkų.
“
Dar XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas rašė, kad lietuviai ir žemaičiai kilę iš romėnų, o kalbų skirtumai atsirado, nes lietuviai ilgą laiką gyveno šalia rusų ir lenkų.
J. Dlugošas manė, kad lietuviai ir romėnai garbino tuos pačius dievus, laikėsi panašių papročių. Bychoveco kronikoje rašoma, kad išeiviui iš Romos kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: Bartkus, Kūnas ir Spėra. Bartkui ir Spėrai mirus, kraštą valdyti ėmė Kūnas. Čia iš amžių glūdumos iškyla Kernavė ir pirmasis Lietuvos valdovas Kernius: „…O tasai kunigaikštis Kūnas turėjo du sūnus: vieną Kernių o kitą Gimbutą… Žengdami nuo Šventosios aukštyn atrado labai gražią vietą, jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir davė tam miestui Kerniaus vardą, pavadino Kernave… Tais laikais, kai Kernius viešpatavo…, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie grodavo vamzdžiais. Kernius savo italų kalba krantą, kuriame žmonių vis daugėjo, lotyniškai vadindavo litus. Vamzdžius, kuriais grojo – tūba, sujungęs krantą su vamzdžiais, tuos savo žmones lotyniškai ėmė vadinti Litusbanija. O paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva. Ir nuo to laiko valstybė ėmė vadintis Lietuva…“
Ties istorijos ir mitologijos slenksčiu
Minėtoje kronikoje rašoma, taip pat istorikas M. Stryjkovskis (1547–1593) teigė, kad Kernavę įkūrė Kernius, „kada žmonės Lietuvoje ėmė pereidinėti per Neries upę į Užunerio kraštą, valdomą rusų kunigaikščio. Toje Lietuvoje Kernius pastatė pilį ir vietovę tą savo vardu – Kernave pavadino.“
“
„Toje Lietuvoje Kernius pastatė pilį ir vietovę tą savo vardu – Kernave pavadino.“
Iš šių šaltinių sužinome, kad Kernius sūnų neturėjęs ir vienintelę dukterį Pajautą ištekinęs už Živinbūdžio (Kiro). Tuo tarpu Bychoveco kronika pažymi, kad jis buvęs Kerniaus sūnus. Anot istoriko A. Vijūko-Kojalavičiaus (1609–1677), Kernius 1085 m. Živinbūdį įsūnijo ir, jau būdamas pasenęs, ištekino už jo savo vienturtę dukterį Pajautą. Živinbūdis minimas ir tarp vyriausių kunigaikščių 1219 m., sudarant sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tai jau istorinis asmuo, tačiau netelpąs į chronologinius rėmus, jei Kerniaus valdymo pradžia, remiantis A. Vijūku-Kajelavičiumi, laikomi 1040 ar 1035 metai. Matyt, tai tik bendravardis.
Padavimai apie neramias sielas ir užburtus lobius
Legendomis apipinti Kernavės piliakalniai. Pasakojama, kad nuo jų būta požeminio tunelio į Trakus ir toliau į Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis. Lizdeikos piliakalnis pavadintas vyriausiojo ir paskutinio pagonių krivaičio Lizdeikos vardu. Įvedus krikščionybę, Vilniuje buvo nugriauta Perkūno šventykla, Lizdeika pasitraukęs į Kernavę. Čia iki vyriausiojo krivaičio mirties vaidilutės ant Aukuro kalno kurstė šventąją ugnį, Lizdeika nuo jo sakė pamokslus ir aiškino sapnus. Anot šios legendos, gražiausia Lizdeikos vaidilutė buvusi Pajauta, jos garbei pavadintas piliakalnių papėdėje nusidriekęs Pajautos slėnis.
Daug įdomių padavimų dar XX a. pasakodavo Kernavės senoliai. Esą čia naktimis požemiuose žvanga ginklai, o kai sukaks du tūkstančiai metų pagal Kristų, tada iš tų rūsių išžygiuos ginkluota kariuomenė… Esą Pilies kalno šone buvusi ola ir karštą dieną piemenys ten sugindavę karves ir avis atvėsti nuo kaitros…
Įdomybė
Legenda byloja, kad nuo Kernavės piliakalnių būta požeminio tunelio į Trakus ir toliau į Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis.
Esą kitąsyk aršiai susikivirčijo kunigaikščiai Skirgaila ir Švitrigaila, jie sukvietė kariuomenes ir prie Pabaisko užvirė mūšis. Tuomet vieno kunigaikščio žmona iš Kernavės per Nerį gabeno savo turtus. Sunkiai lingavo vežimai, brangenybių prikrauti. Kunigaikštienės žvalgai persikėlė per brastą ir kitapus pastebėjo besislapstančius priešo karius. Kunigaikštienė išsigando ir tiesiai priešais brastą, kalnuose, liepė vyrams lobį užkasti. Tai, matyt, bus dabar vadinamo Baltojo kalno šlaite. Dar daug amžių naktimis vaidendavosi tie degantys turtai. O vėlesnių laikų drąsuoliai vaikydavosi žaltvyksles, trokšdami rasti karališką palikimą. Klaidžiodavo gūdžiais šlaitais iki aušros gaisų. Bet taip nieko ir nepešdavo.
Įdomiais pasakojimais apie gilius požemius, į juos vedusius vartus ar užburtus lobius apipinti daugelis Lietuvos piliakalnių. Tačiau legendos, siejančios Kernavę su pirmaisiais Lietuvos kunigaikščiais, valstybingumo pradžia, byloja, jog būtent čia buvo viena svarbiausių to meto Lietuvos valdovų pilių.
Gintautas Vėlius
