Kernavės Perkūnas – bažnytinės žvakidės koja
Barzdotą ilgaplaukį rūstaus veido vyrą vaizduojanti 12 cm aukščio bronzinė skulptūrėlė yra žinomiausias, daugiau kaip 150 metų Kernavę garsinantis archeologinis radinys. Vyro nuogybės pridengtos per kairę ranką permesta ir apie klubus apsukta audinio skepeta. Kairėje iškeltoje rankoje matome neaiškų daiktą, dekoruotą vingiuotomis linijomis; dešinėje vyras taip pat kažką laikė, tačiau išliko tik kiaurymė plaštakoje. Skulptūrėlėje yra vertikali pusantro centimetro skersmens skylė. Jau nuo XIX a. vid. buvo teigiama, kad tai yra Kernavėje surasta pagonių dievo Perkūno skulptūra. Jos kopija ir šiandien puošia vieną Kernavės archeologijos muziejaus salę. Tačiau įsigilinus į Perkūno suradimo aplinkybes ir interpretacijų raidą, belieka konstatuoti tai, kaip gimsta graži legenda.
Kaip neaiškios kilmės radinys virto muziejininkų lobiu
1855 m. grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) pastangų dėka Vilniuje buvo įkurtas Senienų muziejus. Muziejaus archeologijos skyrių tvarkė A. H. Kirkoras. Į mokslo akiratį pirmą kartą „Perkūnas“ pateko 1858 metais. A. H. Kirkoro sudarytame Senienų muziejaus eksponatų kataloge „Perkūnas“ įrašytas pirmu numeriu. Pateikiama trumpa informacija, kad tai yra „Perkūnas, lietuvių griausmo Dievas, rastas žemėje netoli Vilniaus, Kernavėje”.
“
Spėjama, kad vienoje rankoje „Perkūnas“ laiko žaibų ryšulį, o kitoje, matyt, laikė kūjį.
Pažymėta, kad radinį muziejui perdavė istorikas ir rašytojas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887). Norėdami sužinoti, kaip šis įspūdingas radinys pateko pas J. I. Kraševskį, pervertėme jo darbus. 1860 metais publikuotame svarbiausiame J. I. Kraševskio veikale archeologine tematika „Slavų menas, ypatingai Lenkijoje ir ikikrikščioniškoje Lietuvoje“ (lenkų kalba) randame detalų mūsų „Perkūno“ aprašą. Spėjama, kad vienoje rankoje „Perkūnas“ laiko žaibų ryšulį, o kitoje, matyt, laikė kūjį. Pažymima, kad apie Perkūno suradimą neturima kitų duomenų, tik tai, kad surastas Lietuvoje, kape. J. I. Kraševskis rašo, kad iš to paties, neįvardinto, asmens gavo ir kitą – sidabrinę skulptūrėlę, rastą kažkur Lietuvoje. Šiuos J. I. Kraševskio pastebėjimus visi vėliau apie Perkūną rašę autoriai „pamiršta“. Tiesiogiai iš radėjo „Perkūną“ gavusio J. I. Kraševskio pateikiami duomenys yra patikimesni nei vėliau A. H. Kirkoro surašyti Senienų muziejaus kataloge. Taigi lietuvių griausmo Dievo kernavietiška kilmė kelia rimtų abejonių.
Kernavė romantikų akimis
Kas XIX a. vid. galėjo sieti Kernavę ir, kaip tuomet manyta, lietuvių griausmo dievo skulptūrėlę? Dar 1826 m. publikuotame Felikso Bernatovičiaus (1786–1836) istoriniame romane „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje“ Kernavė to meto romantizmo dvasia išaukštinama kaip viena paskutinių pagonybės citadelių.
Įdomybė
Kernavės piliakalnių pavadinimai – Aukuro kalnas, Mindaugo sostas, Lizdeikos kalnas autorių buvo sugalvoti ir prigijo XX a. pradžioje. Beje, dar XX a. vietos gyventojai pagal išorinius požymius Lizdeikos piliakalnį įvardindavo Smailiakalniu, Aukuro kalno piliakalnį dėl dominuojančių augalų – Barščių kalnu. Tik Mindaugo sosto piliakalnis buvo vadinamas Pilies kalnu ir tik šio piliakalnio pavadinimą galime sieti su dar rusenusia istorine atmintimi.
F. Bernatavičiaus įkvėpti panašiai Kernavę mato kiti XIX a. vidurio autoriai. E. Tiškevičius 1857 m. vykusią kelionę Nerimi aprašė: „Viename iš jų (piliakalnių) degė žmonių garbinama Amžinojo židinio šventoji ugnis. Kitame Krivių Krivaitis, didysis senosios Lietuvos kunigas, aiškino lemtį arba skelbė žmonėms dievų valią.
“
„Perkūno“ įkvėptas 1939 m. P. Tarasenka parašė apysaką „Perkūno šventykloje“.
Dar kitame kalne Lietuvos valdovas ir ponas, viešpataujantis kunigaikštis, reiškiantis pagarbą Amžinajam Židiniui, šaliai siuntinėja įsakymus, rūpinasi piliečių teisėmis ir šalies viešąja tvarka.“ Tais pačiais metais Kernavėje lankėsi ir piliakalnius bandė kasinėti Vladislovas Sirokomlė (1823–1862). Išvykų iš Vilniaus po Lietuvą aprašyme autorius rašo: „Šventasis, arba Barščių, kalnas ypač jaudino mūsų vaizduotę, įaudrintą prisiminimų apie paskutinį Krivių Krivaitį, kuris, Lietuvą krikštijant, su amžinąja ugnimi ir savo dievybėmis gavo prieglobstį Kernavėje. Ant kalno greičiausiai buvo jo Šventovė.“ Nuo XIX a. romantinių idėjų neatsiliko ir nepriklausomos Lietuvos archeologas, rašytojas Petras Tarasenka (1892–1962). Jo dėka ankstesnių autorių piliakalnis, mitologizuotas ir įvardintas kaip Šventasis, buvo susietas su mus dominančiu radiniu. „Perkūno“ įkvėptas 1939 m. P. Tarasenka parašė apysaką „Perkūno šventykloje“. Apysakos veikėjai centriniame Kernavės piliakalnyje (Aukuro kalno piliakalnis), kuriame jų manymu stovėjo garsioji Perkūno šventykla, po ilgų paieškų aptinka ir mūsų „Perkūną“, tik jau auksinį ir metro aukščio.
„Pagonių dievas“ iš Saksonijos
Tokiu būdu nežinia kur rasta bronzinė figūrėlė iš pradžių buvo „apgyvendinta“ Kernavėje, o vėliau ir šiandien Aukuro kalnu vadinamame piliakalnyje. Bėda ta, kad Kernavės piliakalnių pavadinimai – tas pats Aukuro kalnas, Mindaugo sostas, Lizdeikos kalnas – neturi nieko bendro nei su pagoniškomis šventyklomis, nei su istorinėmis asmenybėmis. Jie autorių buvo sugalvoti ir prigijo XX a. pradžioje.
“
Dar XIX a. Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos narys M. Gusevas pastebėjo keletą panašių figūrėlių Vokietijos muziejuose ir suabejojo, ar tikrai barzdotas vyras vaizduoja lietuvių dievą Perkūną.
Mitų griovėjais šiuo atveju tapo archeologai, jų tyrimų duomenimis Aukuro kalno piliakalnyje būta kunigaikščio pilies – rezidencijos, Mindaugo sosto ir Lizdeikos piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai, o Pilies kalne buvo amatininkų apgyvendintas papilys. Beje, dar XX a. vietos gyventojai piliakalnius vadino paprasčiausiais kalnais. Pagal išorinius požymius Lizdeikos piliakalnį įvardindavo Smailiakalniu, Aukuro kalno piliakalnį dėl dominuojančių augalų – Barščių kalnu. Tik Mindaugo sosto piliakalnis buvo vadinamas Pilies kalnu ir tik šio piliakalnio pavadinimą galime sieti su dar rusenusia istorine atmintimi. Tačiau grįžkime prie „Perkūno“. Dar XIX a. Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos narys M. Gusevas pastebėjo keletą panašių figūrėlių Vokietijos muziejuose ir suabejojo, ar tikrai barzdotas vyras vaizduoja lietuvių dievą Perkūną. Romaninio meno specialistas V. Darkevičius 1963 m. publikuotame straipsnyje konstatavo, kad pagal gamybos techniką ir stilių statulėlė yra XIII a. II p Saksonijoje, Hildesheimo mieste, pagamintos žvakidės dalis. Keturios tokios statulėlės puošė stambios žvakidės kojas, todėl „Perkūnas“ turi išilgai statulėlės išlietą skylę. Spėjama, kad XIII arba XIV a. kernaviškiai vieno puolimo į Livoniją arba Prūsiją metu apiplėšė bažnyčią ir kaip grobį parsigabeno žvakidę arba jos dalių.
Taigi garsusis Kernavės Perkūnas iš Aukuro kalno yra ne Perkūnas, ne iš Aukuro kalno ir vargu, ar Kernavėje surastas. Bet bronzinė skulptūrėlė daugeliui yra neatsiejama Kernavės paveldo dalis, kuri ir išliks gražiai mūsų praeitį „iliustruojančia“ legenda.
Gintautas Vėlius
