Žydų kaltinimas Šv. Komunijos niekinimu
Mitas, kurio siužetas apėmė krikščioniškos visuomenės įsivaizdavimus, kad žydai įvairias būdais (trupindami, durstydami, laužydami ar net kepdami) tariamai tyčiojasi iš Šv. Komunijos paplotėlio ir niekina Kristaus Kūną, Europoje ėmė plisti V–VI a. Chronologiškai vadinamas Šv. Komunijos profanacijos mitas yra ankstesnis nei dar vienas žydus kaltinantis krikščioniškas mitas apie žydų tariamai vykdomas krikščionių žmogžudystes. Stipriu impulsu sklisti įsivaizdavimams apie tariamą žydų nepagarbą Šv. Komunijai ir jos niekinimą buvo IV Laterano bažnytinis susirinkimas, kuriame galutinai suformuluota Eucharistijos dogma. Nuo tada Šv. Komunijos paplotėlis krikščionims tapo garbinimo ir kulto objektu. Pasakojimuose apie tariamai Šv. Komuniją niekiančius žydus šis veiksmas neretai buvo siejamas su stebuklu, kuris paveikė iš paplotėlio pasityčiojusį žydą ir visą jo šeimą. Antrą mito veikėjų grupę sudaro nedori krikščionys (dažniausiai moterys), kurie priėmė Šv. Komuniją ir jos paplotėlį, o iš bažnyčios išnešę burnoje jį perdavė ar pardavė žydams. Tokio siužeto pasakojimų yra ir tarp Lenkijoje žinomų pavyzdinių (Exempla tipo) pamokslų, o pirmosios mito apraiškos visuomenėje siejamos su XIV–XV a. sandūra.
Įdomybė
Šalia žydų atliekamos ritualinės krikščionio žmogžudystės mito LDK gyvavo ir Šv. Komunijos išniekinimo vaizdinys. Prieš nepagrįstus kaltinimus imtasi teisinių priemonių: 1566 m. Žygimantas Augustas, sugriežtindamas apkaltinimo ritualine krikščionio žmogžudyste procedūrą, privilegijoje žydams uždraudė šiuos kaltinti Šv. Komunijos niekinimu.
Pasikėsinimai į „Kristaus Kūną“ LDK
Vytautui suteikiant pirmąją LDK privilegiją žydams, Europos miestus ir juose įsikūrusias žydų bendruomenes ne sykį buvo sudrebinę Šv. Komunijos mito pasklidimo padariniai – antižydiški smurtiniai išpuoliai, draudimas žydams namuose turėti langus į gatves, kuriomis vedamos religinės procesijos, ir panašiai. Nors šioje privilegijoje, remiantis popiežių bulėmis, buvo uždrausta kaltinti žydus ritualine krikščionio žmogžudyste, apie Šv. Komunijos niekinimo mitą neužsiminta. Tik 1566 m. Žygimantas Augustas, sugriežtindamas apkaltinimo ritualine krikščionio žmogžudyste procedūrą, privilegijoje žydams uždraudė šiuos kaltinti Šv. Komunijos niekinimu.
“
Tyrinėtojai dar tarpukariu užrašė kelis pasakojimus apie tariamai žydų beržo rykštėmis plakamą iš bažnyčios slapta išneštą Šv. Komunijos paplotėlį ir iš jo trykštantį kraują.
Tai yra, matyt, pirmoji užuomina apie šį LDK visuomenėje žinotą, bet plačiai nepaplitusį mitą. Atsakyti į klausimą, kodėl LDK visuomenė buvo paveikta ritualinės krikščionio žmogžudystės mito, bet neadaptavo populiaraus įsivaizdavimo apie tariamai žydų niekinamą Šv. Komuniją, sunku. Galimos tik prielaidos. Tikėtina, kad krikščionėjanti LDK visuomenė vėlai priėmė antižydiškus mitus ir Šv. Komunijos profanacijos mito nespėjo įsisavinti, nes ypač protestantiškoje aplinkoje po Martyno Liuterio reformų šis mitas nuslopo, netekęs aktualumo. Kita vertus, šio mito supratimas ir tikėjimas juo reikalavo gilaus, o ne paviršutiniško krikščionybės dogmatikos supratimo. Šio LDK nepopuliaraus mito negausių vėlyvos sklaidos apraiškų galima aptikti lietuvių folklore. Tyrinėtojai dar tarpukariu užrašė kelis pasakojimus apie tariamai žydų beržo rykštėmis plakamą iš bažnyčios slapta išneštą Šv. Komunijos paplotėlį ir iš jo trykštantį kraują.
Tam tikrų šio mito žinojimo apraiškų ir to nulemto elgesio požymių galima įžvelgti tarp LDK dvasininkijos. XVI amžiaus pab. – XVII a. buvo užfiksuoti dvasininkų skundai dėl žydų kvartaluose tariamai rodomos nepagarbos, religinės procesijos ar pas sunkų ligonį skubančio kunigo apmėtymo akmenimis. Vladimiro vyskupas Miletijus Chrebtavičius 1590 m. reikalavo kaip „savivaliautojus ir krikščionių religijos priešus“ nubausti du žydų berniukus, kurie antrą Velykų dieną Žydų gatvėje akmenimis apmėtė į cerkvę ėjusią tikinčiųjų procesiją. Jaunuoliai įrodė, kad taip nesielgė, jų nenubaudė. Pasak kito dvasininko, žydai nesilaiko susitarimų su miestais, reikalaujančiais užmūryti gyvenamųjų namų ar parduotuvių langus, išeinančius į turgų ar bažnyčias, nes „dėl niekingos pagiežos, kai dvasininkai Komunijos pavidalu procesijose neša Dievą ar eina su šventosiomis dovanomis pas ligonį, gali saugiau šventvagiauti“. Panašiuose kilusių ar įsivaizduojamų incidentų aprašymuose aiškiai matyti Europos visuomenėse įsišaknijusi baimė, kad mėtydami į dvasininką akmenis žydai neišmuštų iš jo rankų sakramentų. Kaip ir kitur, taip ir LDK skundai įprastai sieti su Velykų švente.
Nepakantumo akcijomis virstančios religinės procesijos
Aplinkinėse LDK regiono valstybėse pasklidę pasakojimai veikė LDK dvasininkijos įsivaizdavimus apie žydus, jiems priskiriamą tyčiojimąsi iš krikščioniškų sakramentų. Jausdami galimą Šv. Komunijos išniekinimo baimę, dvasininkai atkakliai vedė religines procesijas gatvėmis, kuriose gyveno žydai. Tai buvo tapę beveik įpročiu. Tikėtina, kad įsivaizduota, jog procesijos žydams kelia įspūdį. Buvo rodoma krikščionybės dominuojanti pozicija, galbūt turėta provokacinių ketinimų.
“
Jausdami galimą Šv. Komunijos išniekinimo baimę, dvasininkai atkakliai vedė religines procesijas gatvėmis, kuriose gyveno žydai.
Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas dvasininkams 1682 m. kalbėjo apie susiklosčiusias smerktinas praktikas tikinčiųjų procesijas vesti žydų gyvenamomis gatvėmis, kai dvasininką lydintys dalyviai, vienuoliai tyčiojasi iš žydų, atvirai rodo nepakantumą jiems. Procesijų dalyviai plaka rimbais jų kelyje pasitaikančius žydus, apverčia jų prekystalius, vagia jų prekes, „pašiepdami žydus ir žydes, jie (procesijų dalyviai) paverčia juos minios patyčių objektu, skatina juos koneveikti ir plėšti, (…) kai kada pasiduodami blogiems savo širdžių ketinimams, jie vos girdimai skambina varpeliu arba visai neskambina, kad jų pasirodymas (žydams) būtų netikėtas, kad žydai negalėtų apsisaugoti ir išvengti susitikimo su jais“.
Šias religinių procesijų dalyvių provokacijas vyskupas vertino kaip tikinčiųjų jausmų paniekinimą ir nepagarbą Šv. Komunijos sakramentui; dvasininkams buvo uždrausta vesti religines procesijas žydų kvartalais, reikalauta, kad tikintieji garsiai skambintų varpeliu ir garsu įspėtų žydus apie artėjančius tikinčiuosius. Tarp LDK dvasininkijos išryškėję Šv. Komunijos profanacijos mito požymiai ir su juo sietinos baimės leidžia daryti prielaidą, kad šį mitą tam tikros socialinės grupės LDK žinojo.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
