Tadas Reitanas: palūžęs patriotas…

Tadas Reitanas priklauso plejadai Lietuvos ir Lenkijos herojų, kurie istorinėje atmintyje yra išlikę kaip ryškūs patriotizmo pavyzdžiai. XIX amžiaus kultūroje jie buvo ypač sureikšminti. Dar ir šiandien dažnai prieš akis iškyla didingas Jano Mateikos paveikslas. Patriotinė XIX a. dailė – ypatingas reiškinys. Anuometiniai paveikslų parametrai pranokdavo valstybių dydžius.

Paskutinis maištininkas

Tadas Reitanas (Tadeusz Reytan) gimė 1742 m. rugpjūčio 20 d. Hrušovkoje, netoli Baranovičių (dab. Baltarusija). Jo giminė, kadaise atvykusi į Abiejų Tautų Respubliką iš Vokietijos, Hrušovką valdė nuo seno. Tado Reitano senelis Mykolas buvo Mozyriaus pavieto iždininkas. 

Tėvas Dominykas, Naugarduko pakamaris, buvo turtingas žemių savininkas. Motina – Minsko stalininko duktė Teresa Volodkovičiūtė. Tadas turėjo brolį Mykolą – Naugarduko žemės raštininką. Visi jie buvo glaudžiai susiję su Radvilų dvaru ir jo vykdoma politika.
Tado Reitano pirmasis gyvenimo dvidešimtmetis praėjo panašiai kaip ir daugelio Lietuvos provincijos smulkiųjų bajorų. Namų aplinka ir tėvo globa ruošė sūnų būsimai politinei veiklai. 

“

Šitaip elgdamasis jis vykdė priesakus, kuriuos gavo kaip Naugarduko žemės pasiuntinys – ginti valstybės vientisumą.

Jo patriotinis žygis, įsirėžęs amžininkų atmintyje, o praradus valstybingumą, ypač sureikšmintas, susijęs su 1773 m. seimu, kuris turėjo patvirtinti pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą. Pirmame seimo posėdyje, prasidėjusiame balandžio 19 d., T. Reitanas kartu su Naugarduko pasiuntiniu Samueliu Korsaku ir Minsko pasiuntiniu Stanislovu Bohuševičiumi priešinosi  konfederacijos, kuriai turėjo vadovauti Adamas Poninskis, sudarymui. Konfederacija turėjo patvirtinti pirmąjį valstybės padalijimą. Šitaip elgdamasis jis vykdė priesakus, kuriuos gavo kaip Naugarduko žemės pasiuntinys – ginti valstybės vientisumą. Jo nuomonę parėmė ir kiti Lietuvos pasiuntiniai. Tadas Reitanas pagriebė maršalo lazdą, kuri buvo skirta Lietuvos delegacijai, ir atsisėdo į maršalo kėdę, teigdamas, kad gali būti tokiu pačiu apsišaukėliu maršalu, kaip ir A. Poninskis.

Sutraiškyti istorijos krumpliaračių

Balandžio 20 d. konfederacijos teismas nuteisė T. Reitaną kaip „visuotinės ramybės drumstėją ir tėvynės maištininką“ už akių ir konfiskavo jo žemes. Balandžio 21 d. Varšuvos miesto teismas, paliepus A. Poninskiui, atmetė T. Reitano ir S. Korsako manifestą dėl neteisėto T. Reitano patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Valstybių, dalyvavusių pirmajame Lietuvos ir Lenkijos padalijime, atstovai, stebėję tuo metu posėdį, paskelbė notą, kuria buvo įsakyta T. Reitanui, S. Korsakui ir S. Bohuševičiui palikti pasiuntinių salę. Tačiau trijulė neišėjo. 

“

Balandžio 22 d. T. Reitanas, išsekęs fiziškai ir psichiškai, 36 valandas praleidęs be maisto, paliko seimo salę.

Norėdamas sulaikyti pasiuntinius, kurie posėdžiui pasibaigus ketino išeiti iš salės, T. Reitanas atsistojo prie durų, apeliavo į Dievo ir tėvynės meilę bei krito ant žemės, ragindamas trypti jo kūną. Pasiuntiniai žengė per gulintį T. Reitaną.
Balandžio 22 d. T. Reitanas, išsekęs fiziškai ir psichiškai, 36 valandas praleidęs be maisto, paliko seimo salę. Jis gavo garantinį raštą, kad nebus persekiojamas, o bausmė bus atšaukta. T. Reitanas apsistojo Prūsijos generolo Ruperto Scipio fon Lentuluso apartamentuose. Generolas jam paskyrė prūsų husarų apsaugą, kurios apsuptyje T. Reitanas vėliau vaikštinėjo po Varšuvą.

Netrukus po T. Reitano mirties prasidėjo jo žygdarbio garsinimas ir asmenybės šlovinimas. Jo pasipriešinimas seime buvo vertinimas kaip vienas paskutiniųjų pozityvių bandymų, taikant liberum veto teisę.
T. Reitano palaikai buvo atrasti 1930 m. netoli gimtojo dvaro, mūriniame kape.

Eligijus Raila