Kaip valdovas atskyrė savo pajamas nuo tuščio valstybės iždo
Viduramžiais valdovas buvo lygiai taip pat neatskiriamas nuo valstybės, kaip ir valstybės iždas nuo valdovo asmeninės piniginės. Juokais galime sakyti, kad tuo metu valdovai, kaip ir bankininkai, jausdavosi tvirčiau, sėdėdami ant vertingiausius jų daiktus talpinusios skrynios. Tokį vaizdą galime susidaryti įdėmiau pažiūrėję į Mindaugo ir Vytauto antspaudus. Asmeniniai valdovo ir valstybės (arba kaip tuo metu buvo sakoma, žemės) poreikiai nebuvo atskirti, o tenkinami jie buvo iš tų pačių šaltinių. Todėl nekeista, kad tuometinis valstybės iždas dažniausiai buvo vadinamas valdovo iždu (скарб господарскии). Per XV–XVI a. pamažu pradėjo skirtis valdovo ir valstybės poreikiai (потреба господарская, потреба земская), vėliau – juos tenkinantys valdovo dvaro ir žemės iždas. XVI amžiaus pab. šie iždai galutinai vienas nuo kito atsiskyrė, padalinus juos maitinusius šaltinius.
Viduramžiais Lietuvos iždas iš esmės buvo valdovo namų ūkio kasa. Valdovui nuolat keliaujant po savo žemę, iždas negalėjo būti vienoje vietoje sukrautų gėrybių sandėlis. Svarbiausia jo dalis – į skrynias ir maišus sudėti grynieji pinigai bei vertingas kilnojamas turtas (brangenybės, papuošalai, iš brangiųjų metalų pagaminti indai, kailiai, audiniai ir pan.) nuolat keliavo iždo vežimuose kartu su valdovu. Nuo XV a. pab. šiam iždui prižiūrėti buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkas, kurio svarbiausia pareiga buvo surašinėti dvaro iždo įplaukų ir išlaidų knygas.
Javuose ir kailiukuose „įšaldytos“ valdovo lėšos
Žymiai didesnė iždo išteklių dalis buvo sukaupta visoje šalyje išsidėsčiusiose valdovo pilyse. Tokia tvarka susiklostė dar Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, kai valdovas su savo šeima ir kariauna keliavo nuo pilies prie pilies, išeikvodami jose sukauptas maisto ir pašarų atsargas. XV amžiuje valdovas jau neapvažiuodavo visų savo pilių, dažniausiai aplankydavo tik tas, kurios buvo trasoje tarp Krokuvos ir Vilniaus (Melniką, Gardiną ir Trakus). Todėl kitose pilyse kaupėsi daug sunkiai realizuojamo turto. Taip atsitikdavo todėl, kad mokesčiai dažniausiai buvo mokami ne grynaisiais, o tuo, ką gamino ar turėjo mokesčių mokėtojai.
Tad valdovo iždo pajamas sudarė ne tik pinigai, bet ir natūralūs produktai. Jie buvo gaunami renkant duokles: dėklas – javais, mėsliavas – mėsa (gyvuliais), kiauninę – kiaunių kailiukais, bebrinę – bebrų kailiukais, vaškinę – vašku, medaus duoklę – medumi. Be to, matyt, muitai ne visada buvo surenkami pinigais: dalis nusėsdavo į pilių sandėlius druskos, kailių ir audinių pavidalu.
Visas duokles, mokesčius ir rinkliavas rinko smulkūs vietiniai pareigūnai, kurie surinktus natūralius produktus siuntė į didesnes pilis. Ir tik lengvai į apyvartą galėjusi patekti šių įplaukų dalis keliavo į pagrindinius valstybės centrus. Iš užuominų XV –XVI a. sandūros šaltiniuose žinome, kad mokesčius rinko įvairaus rango pareigūnai – ne tik iždininkai, bet ir maršalkos bei raštininkai.
Įdomybė
Viduramžiais Lietuvos iždas iš esmės buvo valdovo namų ūkio kasa. Valdovui nuolat keliaujant po savo žemę, iždas negalėjo būti vienoje vietoje sukrautų gėrybių sandėlis. Svarbiausia jo dalis – į skrynias ir maišus sudėti grynieji pinigai ir vertingas kilnojamas turtas (brangenybės, papuošalai, iš brangiųjų metalų pagaminti indai, kailiai, audiniai ir pan.) nuolat keliavo iždo vežimuose kartu su valdovu.
O štai žemės iždas XVI a. 1-ame dešimtmetyje buvo sukauptas Trakuose, jį prižiūrėjo Trakų iždžius (скарбныи). To paties meto valdovo kanceliarijoje vestų išmokų sąsiuvinių medžiaga rodo, kas atsitikdavo su valstybės pakraščių pilyse sukauptomis gėrybėmis. Čia pateikiami ilgi sąrašai bajorų, kuriems valdovas leido pasiimti iš vienos ar kitos pilies saugyklų pinigų, audinių, kailių, javų, druskos, medaus ir vaško. Šios išmokos liudijo ne vien valdovo dosnumą, bet ir gebėjimą įvertinti brangias krovinių transportavimo išlaidas.
Taigi tik nedidelė valdovo iždo dalis galėjo būti sukaupta vienoje vietoje grynųjų pavidalu. Tai reiškė, kad net ir įžvalgiausi iždininkai galėjo tik jausti, bet negalėjo aiškiai žinoti iždo srautų tikrosios padėties. Iždo reikalus komplikavo ir karo reikmės. Karas visais laikais iššluodavo iždą. Siekdami jį papildyti, dar XIV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai rinko specialius karui skirtus mokesčius, istorikų vadinamus sidabrine. Šis mokesčio pavadinimas paplito vėliau, o XIV–XV a. sandūroje skirtingose LDK žemėse jis buvo vadinamas nevienodai: Kijevo žemėje – padūmės (подымщина), Briansko – pagalvės (поголовщина), Smolenske – pažagrės (посрщина) mokesčiu. Jo surinkimą prižiūrėjo nuo 1429 m. valdovo aplinkoje minimas žemės iždininkas. Nepaisant mokesčiui istorikų prilipdyto sidabrinės pavadinimo, vargu ar XV a. jis galėjo būti surenkamas vien sidabru.
“
Net ir įžvalgiausi iždininkai galėjo tik jausti, bet negalėjo aiškiai žinoti iždo srautų tikrosios padėties.
Pinigai tuo metu dar buvo retai sutinkami (Vilniaus monetų kalykla ėmė veikti tik nuo XV a. pab.), tad ir sidabrinė dažnai mokėta natūraliais produktais. Tai dar labiau supainiojo žemės ir valdovo reikmėms renkamų mokesčių reikalus, nes ir jų mokėtojai, ir surenkamo turto forma bei mokesčių rinkėjai buvo tie patys. XV amžiaus II p. sidabrinę bajorai ėmė suprasti kaip specialų mokestį visuomenės, o ne valdovo reikmėms. Didelę reikšmę turėjo Lietuvos valdovų privilegijos, kuriomis dauguma miestų bendruomenių bei bažnyčios ir bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo sidabrinės mokėjimo. Pastoviai ji buvo surenkama tik iš valdovo (domeno) valstiečių.
Jogailaičių iždo rokiruotė
Naujai sidabrinės klausimas kilo XVI a. pr., prasidėjus karų su Maskva epochai. Tuo metu, nepaisant duotų privilegijų, Lietuvos valdovas kartu su Ponų taryba nepastoviai, bet dažnai priimdavo nutarimus skirti sidabrinę bajorams. Nuo 1512 m. šią padėtį norint įteisinti, į seimą pradėta kviesti bajorų atstovus iš regionų (pavietų). Bet ir šios pastangos bajorų nenuramino. Dar ir XVI a. vid. seimuose jie tikino esą atleisti nuo sidabrinės.
1559 m. seime šį klausimą vėl iškėlus Polocko bajorams, įpykęs valdovas jiems rėžė: „Sidabrinę patys prisiimate ir duodate ne Jo Malonybės valdovo, o žemės reikmėms, todėl šio mokesčio, kuris visuomenės reikmėms visų luomų sutikimu surenkamas, jo Malonybė valdovas į savo iždą nesisavina, o todėl ir atleisti nuo jo negali.“
Šioje valdovo deklaracijoje pateikta valstybės ir valdovo pajamų perskyra leidžia suprasti XVI a. ryškėjusį žemės ir dvaro iždų atskirumą. Į žemės iždą turėjo būti renkamos pajamos valstybės gynybai iš visų (taip pat ir iš valdovo) valdų. Tuo tarpu bajorai, skųsdamiesi sidabrine, spaudė valdovą, kad karo išlaidos būtų padengtos iš jo valdų. Negalima sakyti, kad valdovai karo reikmėms neskyrė didelių lėšų. Nuo 1514 m. didieji kunigaikščiai pertvarkė savo domeno administravimą, vietoj natūra surenkamų duoklių reikalavo daugiau grynųjų.
“
Jogailaičių žemėvaldos padėtį pertvarkė karalienė Bona Sforca.
Šie bandymai nedavė rezultatų, todėl valdovams teko ieškoti kredito karo reikmėms padengti. Taip didieji kunigaikščiai ėmė įkeitinėti savo dvarus didikams. Praskolintų dvarų skaičius nuolat augo (vien Aleksandras Jogailaitis jų įkeitė 15), o nuolatinių karų metu nebuvo vilties juos susigrąžinti.
Jogailaičių žemėvaldos padėtį pertvarkė karalienė Bona Sforca. Maždaug nuo 1518 m. Bona Sforca pamažu sukūrė ją išlaikiusių dvarų tinklą, kurį vėliau kaip asmeninę nuosavybę paveldėjo Žygimantas Augustas.
Kai Liubline buvo sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija, numačiusi būsimų Respublikos valdovų renkamumą, Žygimantas Augustas gavo pretekstą asmeninius interesus nuo valstybinių atskirti. 1569 metų liepos 20 d. jis paskelbė: „…Nuo pat Mūsų valdymo pradžios iki pat dabar Mes, linkėdami mūsų valstybei, Respublikai, viso ko geriausio ir naudingiausio, [jos labui] niekada negailėjome ne tik Mūsų karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės žemės ir sostų (stalų) iždų, bet ir savo asmeninių pajamų (…) ir Mes patys buvome įsakę iš savo asmeninių valdų reikiamus tam tikrus išteklius į žemės iždą teikti, dėl ko Mūsų asmens ir Mūsų dvaro aprūpinimas smarkiai nukentėjo. (…) O dabar, kai dėl unijos susitarta ir ji sudaryta, (…) jau greitesnė ir galingesnė bendra mūsų valstybių Respublikos gynyba, su Dievo pagalba, bus. (…) Todėl įvairių činšų, taip pat malūnų, girnų ir tiltų mokesčių ir kitų pelnų, kuriuos savo gera valia leidome ir įsakėme rinkti, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždą daugiau nebeduosime.“
Toliau dokumente buvo įrašyta beveik 60 pilių ir dvarų, kurie nuo to laiko buvo traktuojami kaip valdovo asmeninės valdos, išteklius teikę LDK dvaro iždui. Taip valdovas atskyrė savo valdas nuo nuolat tuščio valstybės iždo.
Eugenijus Saviščevas
Довнар-Запольсий М., Государственное хозяйство Великого княжества литовского при Ягеллонах, Киев, 1901; Pietkiewicz K., Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksandra Jagiellończyka, Poznań, 1995. Lietuvos Metrika: knyga Nr. 52 (1569–1570), Užrašų knyga 52, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, Vilnius, 2004.
Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Valstybė ir politika XV-XVI a.
-
Barščiai, varškėtukai ir meduoliai su uogiene: ką Barbora Radvilaitė valgė Vilniuje
Skaityti -
„Dangaus netrokštu, pragaro nebijau“: Kasparas Bekešas ir Vilnius
Skaityti -
„Niekas, išskyrus mirtį“: neeilinės vedybos Vilniuje
Skaityti -
Juokdarį ir be varpelių pažinsi: linksmintojai didikų rūmuose Vilniuje
Skaityti