ePaveldas Naktinis Dieninis

Ponų tarybos atsiradimas ir veikla

1536 m. kovo 12 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas rašė savo „broliui ir bičiuliui“ Vilniaus kaštelionui Jurgiui Radvilai, ragindamas jį nedelsiant atvykti į Vilnių tam, kad siaurame rate galėtų pasitarti ir priimti bendrus sprendimus besirenkančio seimo išvakarėse. Kiek anksčiau Albertas Goštautas kūrinyje „Argumentai dėl teisėjų skyrimo tvarkos“, lygindamas Lenkijos ir Lietuvos politinę santvarką, konstatavo: „Mūsų valstybėje seimai vyksta kitaip: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame bajoriją į savo seimus iš dalies dėl pagarbos, o iš dalies tam, kad visi žinotų, ką nusprendėme.“ Įtakingiausio šalies didiko žodžiai gerai atspindi oligarchinę to meto LDK santvarką, kurioje šalia valdančios dinastijos viešpatavo kelių išskirtinių giminių atstovai.

Kunigaikščio patikėtiniai

LDK taryba kaip valdymo institucija kilo iš valdovo aplinkoje veikusios didžiojo kunigaikščio tarybos. Tai buvo konsultacinė ir neformali žmonių grupė, kuri dalyvaudavo valdovui priimant politinius sprendimus. Tokių pasitarimų dalyvių sudėtis ir skaičius nebuvo apibrėžtas ir priklausė nuo valdovo valios, tačiau dalyvių pasirinkimą ribojo išankstiniai diduomenės lūkesčiai bei suvokimas, kas turi teisę savo patarimais įtakoti valdovo nutarimus. 

“

Jau Mindaugo aplinkoje išsiskyrė jo artimiausi ir įtakingiausi patarėjai – barones nostri, kurių vardus sutinkame valdovo dokumentų liudytojų sąrašuose.

Jau Mindaugo aplinkoje išsiskyrė jo artimiausi ir įtakingiausi patarėjai – barones nostri, kurių vardus sutinkame valdovo dokumentų liudytojų sąrašuose. Šie žmonės padėdavo valdovui kurti valdymo organizaciją, atstovaudavo jo interesus įvairiose šalies vietose ir užsienyje. Iš didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų sužinome apie kai kuriuos patarėjus, tarp kurių buvo ir krikščionių vienuoliai. Popiežiaus legatų pasiuntinių pranešime iš Gedimino dvaro nurodomas net konkretus patarėjų skaičius (apie dvidešimt), tačiau veikiausiai tai buvo atsitiktinė tuo metu dvare buvusių didikų grupė. Vytauto Didžiojo laikais (1392–1430) įvyko šios tarybos institucionalizacija – atsirado nuolatinė didžiojo kunigaikščio taryba, kurios narius valdovas titulavo „tarėjais“ (lot. consiliarius, vok. Rat).

Šalia tuščio sosto išaugusi institucija

Didžiojo kunigaikščio tarybos veiklos formos dar kartą esmingai pakito po 1447 m., kuomet Kazimierui Jogailaičiui tapus ir Lenkijos karaliumi, LDK beveik pusę amžiaus neturėjo atskiro valdovo. Išvykdamas valdovas paskelbė privilegiją, kurioje užfiksuotos svarbios garantijos krašto elitui (pvz., šalies pareigybes patikėti tik vietos didikams). Tiesa, Ponų tarybos sąvoka privilegijoje dar neminima, tačiau ji neišvengiamai turėjo atsirasti. 

“

Valdovui pastoviai šalyje nereziduojant, jo tarėjams didikams teko spręsti naujus uždavinius ir imtis savarankiškų iniciatyvų.

Valdovui pastoviai šalyje nereziduojant, jo tarėjams didikams teko spręsti naujus uždavinius ir imtis savarankiškų iniciatyvų. Viduramžių valstybėje viską koordinuojančio valdovo asmens nebuvimas skatino didžiojo kunigaikščio tarybos funkcijų plėtrą ir jos tolesnę raidą. Būtent tuo metu atsiranda ir pamažu valdovo tarybos sąvoką išstumia „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos” (sinonimiškai – Ponų tarybos) sąvoka. Jau 1459 m. pradžioje Dancigo miestiečiai savo laišką adresuoja Lietuvos Kunigaikštystės tarėjams, o neužilgo šaltiniuose sutinkamas „visos LDK tarybos“ terminas. Ponų taryba tampa antra šalia valdovo politine institucija šalyje, ji nebėra neatsiejamai susijusi su valdovo asmeniu ir gali rinktis savarankiškai. Ponų taryba yra LDK ypatybė, nors panašių politinių struktūrų galima sutikti ir kitose šalyse (pvz., Šv. Romos imperijai priklausančioje Čekijoje).

Valdžios „grietinėlė“

Įstatymiškai LDK Ponų tarybos kompetenciją apibrėžė naujo valdovo Aleksandro Jogailaičio privilegija (1492), kurioje buvo įteisinta jau susiklosčiusi organizacija ir nusakytas jos santykis su didžiojo kunigaikščio valdžia. Valdovas pripažino savarankišką Tarybos padėtį, įsipareigodamas nekeisti joje priimtų sprendimų, pažadėjo užsienio politiką vykdyti ir pareigūnus bei dvarus skirti tik pasitaręs su jos nariais. 

Įdomybė

Ponų taryboje, šalia Didžiojo kunigaikščio svarbiausioje LDK valdžios institucijoje, egzistavo „siaurasis ratas“ – kelių giminių uzurpuotas valdžios branduolys. Apie oligarchinį valdžios pobūdį byloja ir 1536 m. kovo 12 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto laiškas „broliui ir bičiuliui“ Vilniaus kaštelionui Jurgiui Radvilai, raginantis jį nedelsiant atvykti į Vilnių tam, kad siaurame rate galėtų pasitarti ir priimti bendrus sprendimus besirenkančio seimo išvakarėse.

Svarbus buvo ir didžiojo kunigaikščio pažadas dalintis su ponais teismine valdžia – lyg tol tai buvo išimtinė valdovo kompetencija. Į Ponų tarybos sudėtį įėjo daug asmenų – kai kurie Gediminaičių kilmės kunigaikščiai (Olelkaičiai), katalikų vyskupai (Vilniaus, Lucko, Žemaičių ir Kijevo), žemės ir dvaro pareigūnai (kancleriai, maršalai, etmonai, iždininkai), aukščiausieji vietos valdžios pareigūnai (vaivados ir kaštelionai). 

“

Jau XV a. šaltiniai mini „siaurąją arba vyresniąją“ tarybą, kurią paprastai sudarydavo penki ar šeši asmenys.

Toks Tarybos pobūdis kėlė problemų – sukviesti iš įvairių šalies kampelių jos narius buvo komplikuotas uždavinys. Tačiau ne vien komunikacinės problemos lėmė tai, kad šalia „didžiosios“ tarybos egzistavo neformalus jos branduolys. Įtakingiausi ir paprastai Vilniaus ir Trakų pareigybes pasidalinę šalies didikai neretai uzurpuodavo teisę siaurame rate spręsti šalies reikalus ir po to kreiptis į valdovą pritarimo. Jau XV a. šaltiniai mini „siaurąją arba vyresniąją“ tarybą, kurią paprastai sudarydavo penki ar šeši asmenys. Jie dominuodavo šalies valdyme, ypač tuomet, kai šalyje nelikdavo atskiro valdovo (1501 m. Aleksandrą išrinkus Lenkijos karaliumi, daugiau atskiro didžiojo kunigaikščio Lietuvoje nebūta). XV amžiaus II p. ir XVI a. I p. didžiausią galią savo rankose buvo sutelkę kelių giminių atstovai: Goštautai, Radvilos, Alšėniškiai, Kęsgailos, Zaberezinskiai. Šie asmenys kartu su valdančiąja Jogailaičių dinastija lėmė valstybės politiką. Tai buvo tikrasis Ponų tarybos, o tiksliau jos „elitinės“ dalies klestėjimo laikotarpis.

Ponų taryba egzistavo iki 1569 m. Liublino unijos, po kurios neliko atskirų LDK atstovaujamos valdžios organų, o Lietuvos didikai tapo bendro Abiejų Tautų Respublikos seimo aukštesniųjų rūmų (senato) nariais.

Rimvydas Petrauskas

R. Petrauskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: Didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a., in: Parlamento studijos, t. 3, 2005, p. 9–32.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Valstybė ir politika XV-XVI a.