Ketverių metų seimas (1788–1792)
Ketverių metų seimas į istoriją įėjo kaip didžiųjų reformų epocha. Jis susirinko Varšuvoje, kuri XVIII a. pab. smarkiai išaugo. Gyventojų skaičius Ketverių metų seimo išvakarėse pasiekė 100 000. Tai buvo ir sparčių demografinių pokyčių padarinys. Ketverių metų seimo politikų karta pajaunėjo.
Seimas darbą pradėjo 1788 m. spalio 6 d., o lapkričio 10 dieną pasakyta valdovo Stanislovo Augusto kalba „Karalius su Tauta, Tauta su Karaliumi“ tapo Ketverių metų seimo darbo devizu. Valdovo ir vidutiniosios bajorijos atstovų sąjunga pradėjo valstybės pertvarkymų epochą.
Gaivinanti permainų banga
Buvo nutarta padidinti kariuomenę ligi 100 000 žmonių ir panaikinti 1775 m. Kotrynos II iniciatyva įsteigtą Nuolatinę tarybą, buvusią Lietuvai ir Lenkijai bendru vykdomosios valdžios organu. Seimas griežtai pasisakė prieš ilgai trukusią Rusijos dvaro įtaką Abiejų Tautų Respublikai.
“
Seimas griežtai pasisakė prieš ilgai trukusią Rusijos dvaro įtaką Abiejų Tautų Respublikai.
1789 m. rugsėjo 7 d. seimas sudarė deputaciją valstybės valdymo formai pataisyti. Lapkritį seimas nutarė Lietuvoje ir Lenkijoje įsteigti 72 civilines ir karines tvarkos komisijas, kurios tapo pirmosiomis vietinės valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, epochos reikalavimus atitinkančias administravimo funkcijas.
Nemažą įtaką seimo narių politinėms nuostatoms ir sprendimams turėjo griausmingi įvykiai Prancūzijoje. Jos revoliucijos atgarsiai ypač aiškiai buvo juntami tarp Varšuvos miestiečių, kurie tapo aktyviais naujų permainų šalininkais ir dramatiškų įvykių dalyviais.
“
Nemažą įtaką seimo narių politinėms nuostatoms ir sprendimams turėjo griausmingi įvykiai Prancūzijoje.
1789 metų lapkričio pabaigoje į Varšuvą iš ATR karališkųjų miestų atvyko 269 atstovai, kurie Varšuvos rotušėje surašė „miestų suvienijimo aktą“. Šią miestiečių emancipacijos ir saviraiškos akciją parengė Senosios Varšuvos prezidentas Janas Dekertas ir lenkų reformatorių lyderis Hugo Kołłątajus. Lapkričio 25 dieną Stanislovo Augusto dvidešimt penktųjų karūnavimo metinių proga į valdovo pilį atžygiavo „juodoji procesija“ (tokia buvo šio žygio dalyvių drabužių spalva). Delegacijos nariai tylėdami įteikė karaliui prašymus dėl miestiečių pilietinių teisių. Tokia ryžtinga miesto atstovų akcija netrukus davė vaisių – buvo sudaryta deputacija miestų įstatymui parengti.
Seimo ir karaliaus sąjunga
1789 m. rudenį susiformavo vadinama „patriotų“ partija. Jos lyderiai siekė įvykdyti esminę valstybės valdymo reformą, o sostą padaryti paveldimą. 1790 metų rudenį baigėsi seimo kadencija. Idant nebūtų nutrauktos reformos, buvo nutarta tuometiniams seimo nariams pratęsti mandatus dar dvejiems metams. Tų pačių metų lapkričio 16 d. buvo paskirti nauji rinkimai, po kurių seimas darbą pradėjo būdamas dvigubos sudėties. Iš 172 deputatų naujokų buvo 112.
Seime susiklosčiusi situacija buvo itin palanki reformatoriškai nusiteikusiam karaliui. Nauji seimo nariai atstovavo jau kitai politinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijai. Tai buvo karta, išaugusi Apšvietos epochos idėjų persmelktoje socialinėje aplinkoje, išauklėta pagal Edukacinės komisijos nužiestą patriotinio lavinimo programą ir aiškiai suvokusi individualios pilietinės atsakomybės reikšmę. Jos nesaistė įsipareigojimai senam valdžios elitui ir jo politinės mąstysenos krypčiai.
Politinių jėgų pokyčiai seime „patriotus“ skatino artimiau bendradarbiauti su karaliumi. Pastarasis slaptų susirinkimų metu parengė konstitucijos projektą, pagal kurį tikėjosi įkurti institucijų sistemą, veiksiančią pagal Anglijos institucijų funkcionavimo modelį. Tačiau karaliaus koncepcija sulaukė nemažai priekaištų.
Misija – konstitucija
Paskutinė konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki 1791 m. balandžio pabaigos. Tuo metu vis intensyviau dirbantis seimas priėmė du svarbius įstatymus, vėliau tapusius sudėtine konstitucijos dalimi. 1791 metų kovo 24 d. buvo patvirtintas seimelių įstatymas, o balandžio 18-ąją – miestų įstatymas.
Įdomybė
1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos svarstymas turėjo vykti gegužės 5 d., tačiau buvo paankstintas, siekiant išvengti prorusiškų grupuočių trukdymo.
Balandžio pabaigoje konstitucijos rengėjai darbą baigė. Pritarus karaliui, buvo nuspręsta kuo greičiau dokumentą pristatyti seimui. Tačiau tomis dienomis seimo nariai per šv. Velykas buvo išvykę iš Varšuvos.
“
1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje tvyrojo įtampa.
Konstitucijos autoriai ir jos šalininkai, norėdami pasinaudoti aplinkybe, kad nėra priešiškai nusiteikusių opozicijos atstovų, dokumentą nutarė svarstyti 1791 m. gegužės 5 dieną. Tačiau netrukus žinia apie naują valdymo įstatymą pasiekė ir budrųjį Rusijos pasiuntinį Varšuvoje Jakovą Bulgakovą, kuris paragino konstitucijos priešininkus grįžti atgal į sostinę. Teko skubiai pakeisti dokumento svarstymo pradžios datą.
1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje tvyrojo įtampa. Į gatves išėjo apie 20 000 miestiečių, kurie demonstravo ištikimybę būsimos konstitucijos nuostatoms. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo seimas. Salėje greta seimo narių ir senatorių sėdėjo vadinamieji arbitrai – miestiečių atstovai. Audringa diskusija tęsėsi septynias valandas. Vakare rūmų salėje pasigirdo džiaugsmingi šūksniai: „Vivat Karalius, vivat naujoji Konstitucija!“ 110 seimo narių pritarė konstitucijai, o 72 buvo prieš. Didinga dalyvių eisena patraukė į Šv. Jono katedrą, kur iškilmingomis mišiomis buvo vainikuotas ilgametis „reformų tėvų“ triūsas.
Eligijus Raila
