LDK žydų surašymai
Žydų socialinės padėties išskirtinumas (tiesioginė fiskalinė priklausomybė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui) tuo metu suvoktas kaip buvimas vadinamais „iždo vergais“ (lot. servi camerae), o tai lėmė žydų apmokestinimo savitumus. Nėra žinoma, nuo kada ir kokiomis formomis žydai mokėjo jiems priskirtą pagalvės mokestį, kuris pagal savo pobūdį ir paskirtį buvo priskirtas laisvam asmeniui kaip jo tiesiogiai neinamos karo tarnybos atitikmuo. Yra išlikę tik nuo XVI a. periodiškai atliekamų žydų surašymų, bendruomenių mokamų pagalvės mokesčio sumų, susietų su tuo metu jose buvusių žydų skaičiumi, šaltiniai (ankstyviausi 1563 ir 1566 m.). LDK gyvenusių žydų surašymu siekta efektyviau ir sklandžiau surinkti pagalvės mokestį. XVI amžiaus vid. kasmetis pagalvės mokestis siekė 15 grašių, o bendra jo suma – keturis tūkstančius auksinų. Už žydų tiesiai į iždą mokamą mokestį kolektyviai buvo atskaitingos bendruomenės, iš pradžių kiekviena atskirai, o kai susikūrė Lietuvos Vaadas, būtent jis tapo pagrindine už mokesčio padalijimą tarp bendruomenių ir jo įnešimą į iždą atskaitinga institucija. Kolektyvinė atsakomybė už mokesčio mokėjimą bendruomenėms leido susikurti vidinius, jų nariams palankesnius pagalvės mokėjimo modelius. Bendruomenėse pagalvė buvo renkama, atsižvelgiant į konkrečių šeimų ar asmenų turtą ir pajamas (kartais turtingesni bendruomenės nariai dengė nepasiturinčiųjų mokesčių dalį). Ir tarp pačių žydų bendruomenių mokestis buvo paskirstomas, atsižvelgiant ne į realų jų narių skaičių, o į finansinį pajėgumą ir vietą žydų bendruomenių hierarchijoje. Įtakingos LDK Brastos žydų bendruomenės mokama pagalvės mokesčio dalis iki XVIII a. pab. mažėjo nuo 40 iki 20 procentų visos LDK žydų mokamos pagalvės, tuo tarpu Pinsko kahalo dalis vis didėjo, o Gardino svyravo nuo 10 iki 20 procentų.
Įdomybė
1765 m. surašymo vykdytojai LDK suskaičiavo 168 018 vyresnių kaip 1 metai abiejų lyčių žydų.
Pagalvė vėl skaičiuojama pagal galvas
Galimybė pačioms bendruomenėms sutartinai dalytis mokesčio naštą atsirado dėl veikiausiai XVII a. pakitusios valstybės fiskalinės politikos: buvo nustota kreipti dėmesį į realų žydų, kaip mokančių asmeninį pagalvės mokestį, skaičių, o imta skirti bendrą mokesčio sumą visiems LDK žydams (žydų surašymų praktikos LDK atsisakyta 1613 m.). Paskirto mokesčio dydį, kurį tvirtino seimas, lėmė to meto valstybės poreikiai, kariaujamų karų ar iždo įsiskolinimai, todėl skiriama pagalvės mokesčio suma ėmė svyruoti (nuo 20 iki 60 tūkst. auksinų). Ji vis labiau neatitiko žydų bendruomenių finansinių galimybių. Apie XVII a. vid. žydų bendruomenės ėmė intensyviai skolintis tam, kad sumokėtų joms tekusią pagalvės mokesčio dalį. Žydų bendruomenių finansinė situacija komplikavosi, o grimzdimas į skolas tapo nevaldomu, nes nuolat reikėjo naujų finansinių injekcijų, augo ir palūkanos už paskolas.
Komplikuota žydų apmokestinimo tvarka buvo įvertinta, o jos reformų imtasi 1764 m. Abiejų Tautų Respublikos konvokaciniame seime. Jis ne tik panaikino aklavietėje atsidūrusius ir tvarkytis nepajėgusius Lietuvos ir Lenkijos Vaadus, bet ir grįžo prie įprasto pagalvės mokesčio, kaip asmens apmokestinimo, rinkimo tvarkos. Seimas nustatė pagalvės mokesčio dydį asmeniui – du auksinus (nuo 1768 m. – 3 auksinus): „Visi abiejų lyčių vyresni nei vienerių metų amžiaus žydai ir karaimai, įskaičiuojant visus nullo exepto (nė vieno neišskiriant), nuo kiekvienos galvos (…) po du auksinus kasmet mokėtų.“
“
Surašymą organizuoti patikėta kahalams, sudarant specialias surašinėtojų grupes, o šių darbą privalėjo stebėti paskirtas sąžiningas bajoras katalikas, dirbantis kartu su žydų surašinėtojais.
Seimas taip pat paskelbė pirmą atskirai Lenkijoje ir LDK vyksiantį visuotinį žydų surašymą, numatė jo eigą, surašymo vykdymo terminus ir jo sklandumą, duomenų patikimumą bei tikslumą turėjusią užtikrinti surašymo priežiūros sistemą. Surašymą organizuoti patikėta kahalams, sudarant specialias surašinėtojų grupes, o šių darbą privalėjo stebėti paskirtas sąžiningas bajoras katalikas, dirbantis kartu su žydų surašinėtojais. Surašymui turėjo paklusti visi miestuose, kaimuose, smuklėse ar net laikinai kurioje nors vietoje apsistoję abiejų lyčių žydai.
Amžininkus nustebino surašymo rezultatai
Laikantis panašios surašymo tvarkos, kuri buvo skelbiama atskiromis seimo konstitucijomis vienodu pavadinimu „Žydų pagalvė“ (lenk. Poglównie Żydowskie), iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo buvo atlikti trys žydų surašymai 1764, 1775 (realiai įvykęs 1788) ir 1793 metais. Du žydų surašymai įvyko ankščiau nei pirmasis visuotinis LDK gyventojų surašymas (1790). Situacija paradoksali: LDK valdininkai surašinėti valstybės gyventojus mokėsi surašydami žydus, sistemindami jų duomenis.
“
Nėra vienareikšmio atsakymo, bet vis dažniau atsisakoma amžininkų suformuluoto požiūrio (jį lėmė įsivaizdavimas apie mokesčių vengiančią ir beveik milijoną siekiančią ATR žydiją), kad surašymo rezultatai yra nepatikimi.
Itin išsamūs ir leidžiantys gerai pažinti žydų bendruomenės demografinę, socialinę ir profesinę struktūrą yra 1764–1765 m. vykdyto surašymo šaltiniai. Juose asmenys surašyti nuosekliai pagal konkrečiuose miestų ar miestelių namuose gyvenančias šeimas, nurodyta jų sudėtis, giminystės ryšys, profesijos, šeimos narių (ir vaikų) bei šeimynykščių (samdinių, kampininkų…) skaičius. Iš surašymo matyti, kokia vienam ar kitam kahalui priklausiusių narių dalis gyveno mieste, jo priemiesčiuose ar plėtojo veiklą kaimuose bei aplinkinėse smuklėse. Tiek amžininkams, tiek surašymų tyrinėtojams (kai kurie manė, kad surašymo duomenų paklaida siekia net 50 proc.) nuolat kirbėjo klausimas, ar žydų surašymų duomenys patikimi. Nėra vienareikšmio atsakymo, bet vis dažniau atsisakoma amžininkų suformuluoto požiūrio (jį lėmė įsivaizdavimas apie mokesčių vengiančią ir beveik milijoną siekiančią ATR žydiją), kad surašymo rezultatai yra nepatikimi. Linkstama manyti, kad nepaisant patirties stygiaus ir duomenų gausos (1765 m. surašymo vykdytojai LDK suskaičiavo 168 018 vyresnių kaip 1 metai abiejų lyčių žydų), bent pirmojo surašymo duomenys yra gana tikroviški. Atskira problema – seimo palikta niša, kuria iš tiesų buvo galima piktnaudžiauti, vengiant mokesčių. Iki vienerių metų vaikai buvo atleisti nuo pagalvės mokesčio, o tai galėjo lemti ir netikslius surašymo duomenis.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
