Valdovo šalies (žemės) privilegijos
Privilegija (lot. privilegium: privus – asmeninis, nuosavas + lex – įstatymas) – speciali teisė (raštas) asmeniui, luomui ar etninei grupei, vietovei (regionui), suteikianti išimtinių lengvatų, atleidžianti nuo prievolių ir panašiai. Žemės arba šalies (terrestris, земский) privilegijomis vadinamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio bajorams suteiktos luominės privilegijos, veikusios visoje valstybės teritorijoje, įtvirtinusios bajorystės kilmės principą ir garantavusios bajorų išskirtines teises, imunitetą bei asmens laisves, išskyrusias juos iš kitų nekilmingų luomų. Svarbiausios privilegijų bajorams radimosi priežastys: feodalų ekonominės bei politinės galios stiprėjimas ir valstybės vidaus bei tarptautinės padėties kaita. Viena vertus, valdovas privilegijų raštuose sankcionavo susiklosčiusius visuomeninius santykius, kita vertus, įvedinėjo naujas juos reguliavusias teisines normas. Formaliai žiūrint, privilegijos – didžiojo kunigaikščio įsipareigojimas ginti ir saugoti bajorų luomo teises bei laisves, tačiau jau XVI a. pr. jos panėšėjo į monarcho ir vasalų–valdinių sutartį, t. y. atspindėjo kintančius valdovo ir valdinių santykius.
Bajorijos „nuosavi įstatymai“
Pirmąją privilegiją bajorams suteikė 1387 m. Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi pagal 1385 m. Krėvoje sudarytą sutartį ir siekęs gauti LDK bajorų pritarimą bei paskatinti juos priimti katalikų tikėjimą. Todėl bajorai katalikai buvo atleisti nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo tarnybą ir pilių statymą bei taisymą. Svarbiausia – jiems suteikta teisė paveldėti ir disponuoti jų valdoma žeme tėvonijos teisėmis, laisvai (be valdovo sutikimo) ištekinti dukras ir giminaites už vyrų, o našlėms leista gyventi mirusio vyro valdose iki ištekės dar kartą ir kt.
“
XV amžiaus I p. valdovų paskelbtos privilegijos (1413 m. Horodlės, 1432 m. Gardino ir 1434 m. Žygimanto Kęstutaičio) ne tik patvirtino ankstesnes bajorų teises, bet ir išplėtė jas, leido teisiškai sustiprinti politinę ir ekonominę bajorijos padėtį.
XV amžiaus I p. valdovų paskelbtos privilegijos (1413 m. Horodlės, 1432 m. Gardino ir 1434 m. Žygimanto Kęstutaičio) ne tik patvirtino ankstesnes bajorų teises, bet ir išplėtė jas, leido teisiškai sustiprinti politinę ir ekonominę bajorijos padėtį. Jei Jogailos privilegija tapo LDK bajorų luomo formavimosi pamatu, tai Vytauto ir Jogailos Horodlėje suteiktos teisės bei adaptuoti lenkų šlėktos herbai, o taip pat užtikrintas beneficijų (ištarnų) valdymas dėjo pagrindus ponijos formavimuisi. Buvo recipuota (perimta ir pritaikyta) Lenkijos administracinė struktūra: LDK branduolyje buvo įkurtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos su valdovo vietininkais – vaivadomis ir kaštelionais priešakyje. 1434 metais Žygimanto Kęstutaičio paskelbta privilegija ne tik išplėtė bajorų asmens laisves (valdovas pasižadėjo be teismo sprendimo nesuimti ir nebausti nė vieno bajoro, išskyrus valstybinius nusikaltėlius), bet ir prisidėjo prie bajorijos konsolidacijos, nes sulygino stačiatikių ir katalikų („rusėnų ir lietuvių“) žemėvaldos teises bei asmens laisves.
Ponijos iškilimas
Reikšminga sociopolitinei LDK raidai buvo 1447 m. Kazimiero privilegija: 1) patvirtintos ir išplėstos bajorų žemėvaldos teisės bei imunitetas; 2) išplėstos jų asmens laisvės (leista išvykti į užsienį, išskyrus į priešo teritoriją; teismuose leista vadovautis asmeninės atsakomybės principu); 3) padėtas pagrindas baudžiavos įsigalėjimui (valstiečiai veldamai ir jų žemės perduotos savininkų nuosavybei bei pateko į jų teisminę jurisdikciją, valdovas pasižadėjo bajorų valstiečių bėglių nepriimti į valstybės žemes); 4) sukurti pagrindai lietuvių politinės tautos formavimusi (pažadėta nesuteikti žemės valdų ir pareigybių svetimšaliams); 5) garantuotas LDK atskirumas ir žadama išsaugoti Vytauto laikų valstybės ribas.
“
1492 metų Aleksandro privilegija buvo svarbi ponijos galiai augti, nes ji teisiškai įformino ponų ir jų interesus atstovavusios Ponų tarybos teises bei prerogatyvas ir apribojo monarcho valdžią.
1492 metų Aleksandro privilegija buvo svarbi ponijos galiai augti, nes ji teisiškai įformino ponų ir jų interesus atstovavusios Ponų tarybos teises bei prerogatyvas ir apribojo monarcho valdžią. Valdovas pasižadėjo visais svarbiausiais vidaus ir užsienio politikos klausimais (žemėvaldos, pareigybių suteikimo, iždo naudojimo, pasiuntinybių siuntimo, teisėkūros ir kt.) sprendimus priimti tik su Ponų tarybos pritarimu (de consilio nostrorum dominorum) ir nebausti tų, kurių nuomonė nesutaptų su valdovo nuostatomis. Ginant LDK bajorų žemėvaldą nuo galimų Lenkijos šlėktų pretenzijų, už svetimšalių ištekančioms bajoraitėms uždrausta kraitį skirti dvarais, nurodžius juos pakeisti piniginiu ekvivalentu. 1506 metų Žygimanto Senojo privilegija dar kartą patvirtino bajorų ir išplėtė Ponų tarybos teises, o 1529 m. privilegija valdovas įtvirtino bajorų teisę laisvai pasirinkti senjorą, t. y. užtikrino, kad bajorai nebus atiduodami ponų ir kunigaikščių valdžion. Taigi valdovų ikistatutinės privilegijos plėtė bajorijos ekonomines ir politines teises, garantavo jos asmens laisves, o ponijai suteikė ir teisėkūros galias.
Bajorų lygybė
Įdomybė
1447 m. Kazimieras suteikė valdiniams privilegiją, nes šie „tuomet ateityje bus labiau pasirengę pasitarnauti mums ir būti mums paklusnūs, kai jausis paguosti tokiomis malonėmis“.
Šalies privilegijų galiojimas buvo neterminuotas, bet paskelbus naują, senojoje įrašytos normos nebeveikė. Net ir įsigaliojus Pirmajam Lietuvos Statutui (1529), kurio įžangoje Žygimantas Senasis pabrėžė patvirtinantis visas senąsias luomines privilegijas („kurias iš šviesaus atminimo karalių ir didžiųjų kunigaikščių, ir kitados mūsų pirmtakų, mūsų tėvo Kazimiero bei mūsų brolio Aleksandro (…) duotas, suteiktas, kurias norime laikyti taip galiojančiomis, lyg būtų žodis žodin į tuos mūsų raštus įrašytos…“), bajorai ir vėliau jas ypač vertino, kaip savo „teisių bei laisvių lobyną“ ir reikalavo, kad jos būtų įrašytos į Lietuvos Statutą.
Kita vertus, ir vėliau buvo tvirtinamos arba leidžiamos naujos luominės privilegijos. Užsitęsus Antrojo Lietuvos Statuto rengimui ir tobulinimui, 1563 m. žemės privilegija buvo sulygintos bajorų katalikų ir stačiatikių politinės teisės, panaikinusios Horodlės privilegijoje numatytus pastarųjų teisių apribojimus; taip pat buvo paskelbtos 1564 m. Bielsko ir 1565 m. Vilniaus privilegijos, kuriomis Žygimantas Augustas įteisino 1564–1566 m. teismų ir pavietų seimelių (administravimo) reformas, kurios sulygino bajorų ir ponų teises bei užtikrino LDK bajorų politinę ir teisinę emancipaciją.
Šalies privilegijos įtvirtino luominę LDK visuomenės struktūrą ir luominę monarchiją. Iki Pirmojo Lietuvos Statuto paskelbtos privilegijos formavo bendruosius teisinės sistemos metmenis ir atliko teisynų vaidmenį, nes jose buvo užfiksuota viena kita papročių teisės norma, o kai kurie jų nuostatai–įstatymai buvo įrašyti į atitinkamus Statuto skyrius. Luominėms privilegijoms galima priskirti ir miestams suteiktą savivaldą (vadinamą magdeburgiją), kurią pirmiausia gavo Vilnius 1387 metais. LDK valdovai taip pat išleisdavo vadinamas sričių (arba žemių) privilegijas, kurios garantuodavo kurio nors regiono (srities) bajorų teises (pvz., 1440 m. Naugardukui, 1441 ir 1492 m. Žemaitijai, 1503 m. Vitebskui, 1507 ir 1529 m. Kijevui, 1511 m. Polockui, 1501 ir 1509 m. Voluinei ir kt.).
Irena Valikonytė
J. Machovenko, Žemės privilegijos, in J. Machovenko, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai, Vilnius, 2000, p. 15–24; S. Vansevičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės privilegijos, Vilnius, 1962.
