Teismų administracinė reforma
XVIII a. II p. vyko administracinės teismų reformos, kuriomis siekta racionalizuoti teisėsaugos sistemą ir suefektyvinti teismų darbą. Reformų pradžia siejama su Stanislovo Augusto atėjimu į valdžią. Jam valdant, jau pirmas 1764 m. seimas panaikino centrinį LDK Referendorių teismą, o jo kompetencijai priskirtinos bylos perduotos LDK asesorių teismui. Referendorių teismo panaikinimas motyvuotas tuo, kad dviejų teismų sprendimai dėl valstybinių valstiečių tik didina painiavą, nes anksčiau pasitaikydavę atvejų, kai spręsdami tą pačią bylą šie teismai priimdavo priešingus sprendimus. Praplėtus asesorių teismo kompetenciją į jį įtraukti bajorijos atstovai (2 senatoriai ir 10 bajorų, renkamų seimo) su sprendžiamojo balso teise ir įvestas balsų daugumos principas. Balsų dauguma buvo remiamasi ne visais atvejais, nes bylose tarp seniūnijų valdytojų ir jų pavaldinių valstiečių bei magdeburginių miestų klausimu galutinį sprendimą priimdavo LDK kancleris arba jo pavaduotojas, LDK pakancleris. 1766 metais priimtas LDK asesorių teismo statutas apibrėžė darbo laiką ir konkrečių bylų peržiūrą, atsižvelgiant į mėnesį (posėdžiai vyko nuo lapkričio iki gegužės).
Įdomybė
Siekiant padidinti bendrame Abiejų Tautų Respublikos seime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovavimą ir sulyginti jį su Mažosios ir Didžiosios Lenkijos, 1791 metų lapkričio 2 d. seimas priėmė administracinį suskirstymo įstatymą. LDK, kaip ir Didžioji bei Mažoji Lenkijos, buvo padalyta į 10 vaivadijų ir 34 pavietus. Lietuvoje buvo suformuoti 8 nauji pavietai, kiekviename iš jų veikė bajorų savivaldos institucijos.
Miestiečių teisė teisti
Didžiausi pertvarkymai teismų srityje įvyko Ketverių metų seimo laikotarpiu, kai 1791 m. balandžio 18 d. Miestų įstatymas numatė atskirą miestų teismų struktūrą. Reformų eigoje 8 pagrindiniuose miestuose (Vilniuje, Gardine, Kaune, Naugarduke, Breste, Minske ir Pinske, Raseiniuose) įkurti miestų apeliaciniai teismai. Pagal 1791 m. Miestų teismų ir asesorių teismo įstatymą nustatytas atskiras aukščiausias apeliacinis LDK asesorių teismas, kuris nagrinėjo iš miestų apeliacinių teismų persiųstas bylas ir sprendė ginčus dėl miestų nuosavybės.
“
Įstatymas nustatė, kad miestų magistratai visas bylas, kurių bausmė viršija 300 auksinų ir 3 dienas kalėjimo, taip pat visas kriminalines bylas turi perduoti apeliaciniams teismams.
Apeliaciniuose teismuose greta bajorijos pusė vietų (5) buvo skirta miestų atstovams, taip pat – ir asesorių teisme (4). Įstatymas nustatė, kad miestų magistratai visas bylas, kurių bausmė viršija 300 auksinų ir 3 dienas kalėjimo, taip pat visas kriminalines bylas turi perduoti apeliaciniams teismams. Apeliaciniai teismai negalėjo svarstyti bylų, kuriose ieškinys viršijo 3 000 auksinų ar 3 savaites kalėjimo, todėl šios bylos buvo nukreipiamos LDK asesorių teismui. Sukūrus atskirą teismų administracinę struktūrą ir hierarchiją miestams, ketinta sugrąžinti Referendorių teismą, kuris turėjo spręsti tik valstiečių sugyvenimo su valstybinių dvarų valdytojais problemas (liko neįgyvendinta). Šios teismų pertvarkos Ketverių metų seimo laikotarpiu liudija, kad teisminė sistema buvo kuriama luominiu principu.
LDK administracinis triukas ir bajorų teismai
Atskirus teismus ir administraciją teritoriniu principu išlaikė bajorija. Pavietų teismų reforma glaudžiai susijusi su valstybinės administracijos reforma, kuria siekta (po padalijimų sumažėjus teritorijai) padidinti bendrame Abiejų Tautų Respublikos seime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovavimą, sulyginti jį su Mažosios ir Didžiosios Lenkijos bei palengvinti pavietų valdymą. 1791 metų lapkričio 2 d. seimas priėmė administracinį suskirstymo įstatymą, todėl 1792 m. pradžioje LDK, kaip ir Didžioji bei Mažoji Lenkijos, buvo padalyta į 10 vaivadijų ir 34 pavietus.
“
Žemionių teismo kompetencija apjungė pilies, žemės ir pakamario teismų funkcijas.
Lietuvoje suformuoti 8 nauji pavietai. LDK 8 miestai (Merkinė, Pastovys, Prienai, Telšiai, Kobrinas, Stolinas, Sluckas ir Eišiškės) tapo administraciniais centrais. Juose organizuotos lokalinės bajorijos savivaldos institucijos, kūrėsi kanceliarijos, rinkosi seimeliai, pradėjo darbą teismai. 1792 metų sausio 10 d. seime priimtas įstatymas dėl žemionių teismo įkūrimo vietoje panaikintų žemės ir pilies teismų. Žemionių teismo kompetencija apjungė pilies, žemės ir pakamario teismų funkcijas. Jų teisėjais deputaciniuose seimeliuose ketverių metų kadencijai buvo renkami bajorai. Žemionių teismai dirbo ne sesijomis, kaip žemės ar pilies teismai, bet veikė ištisus metus.
Teismines galias turėjo ir kuriamos kolegialios centrinės valdžios institucijos – LDK Karo komisija bei LDK Iždo komisija ir bendros Lietuvai ir Lenkijai institucijos – Edukacinė komisija bei ATR Policijos komisija. 1776 metais Lenkijai ir Lietuvai buvo įkurtas vienas bendras Edukacinės komisijos teismas, kuris sprendė panaikinto Jėzuitų ordino turto reikalus. Teismines galias atskirais klausimais buvo įgijusios ir pavietų Civilinės karinės komisijos.
Teisingumo sargyba
1775 m. įkūrus Nuolatinę tarybą, nuspręsta įkurti Teisingumo departamentą, kuris turėjo prižiūrėti teismų darbą. 1776 metais įstatymas konkrečiau apibrėžė departamento veiklą ir pabrėžė, kad jis neturės teisminių galių, bet nagrinės visus piliečių memorialus ir skundus, adresuotus Nuolatinei tarybai, skelbs nutarimus, prižiūrės maršalų ir asesorių teismų darbą, o prireikus (ir pritarus Nuolatinei tarybai) šauks specialius seimo teismus. Teisingumo departamentas pradėjo darbą 1776 m. ir tęsė jį iki 1788 m., kai Ketverių metų seimas panaikino Nuolatinę tarybą. Didžiąją daugumą dokumentacijos, svarstytos Teisingumo departamente, sudarė teisminių institucijų darbo priežiūros, teisminių sprendimų vykdymo klausimai, skundų ir memorialų nagrinėjimas, teisminių pastatų ir kalėjimų būklės reikalai. Remiantis 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir laikantis valdžių atskyrimo principo, anksčiau buvusių departamentų vietose buvo kuriamos komisijos, tačiau atskira Teisingumo komisija neįsteigta.
1793 metais Gardino seimo įstatymas prie atkurtos Nuolatinės tarybos sugrąžino Teisingumo departamentą, tačiau jam uždrausta interpretuoti teisę ir kištis į teismų darbą, konkrečiau apibrėžtos jo funkcijos: 1) nagrinėti visus piliečių memorialus ir skundus dėl teisės pažeidimų valstybinėse ir teisminėse institucijose; 2) savo sprendimus persiųsti Nuolatinei tarybai, kuri remdamasi įstatymu paskelbs sprendimą, nesikišdama į įstatymų leidybos, teisės interpretacijos ir teismų darbo kompetencijas; 3) stebėti teisminių nuosprendžių vykdymą, prižiūrėti, kad visos teisminės institucijos dirbtų nustatytu laiku ir įstatymu apibrėžtos sudėties; 4) rinkti raportus iš visų teisminių institucijų, juos apsvarstyti ir informuoti Nuolatinę tarybą.
Teismų centrų migracija
Teismines administracines reformas valstybėje liudija dažna centrinių teismo rezidencijų vietos kaita. Nors LDK asesorių teismo posėdžiai turėjo vykti ne tik Varšuvoje, bet ir Gardine, Minske bei Naugarduke, tačiau, kaip ir anksčiau, didžioji posėdžių dalis vyko Varšuvoje, o ne Lietuvoje. Tik 1791 m. spalį pagal Miestų teismų ir asesorių teismo įstatymą LDK asesorių teismo būstinė buvo nustatyta Vilniuje. Šią nuostatą patvirtino ir 1793 m. Gardino seimas. LDK Vyriausiojo tribunolo „Lietuvos šaukimo“ sesijos, kurios svarstydavo Žemaitijos, Vilniaus ir Trakų vaivadijų bajorų bylas, trukdavo 5 mėnesius ir kas dveji metai vykdavo Vilniuje (kartais Gardine), o „Rusėnų šaukimo“ sesijos, kurios svarstydavo kitų vaivadijų reikalus, – pakaitomis Minske ir Naugarduke. 1775 metais nuspręsta, kad „Lietuvos šaukimo“ sesijos kas dveji metai vyks Vilniuje, o „Rusėnų šaukimo“ – Gardine. 1793 metais po ilgų ginčų Tribunolo teismų vieta vėl pakeista, nusprendus, kad tribunolai rinksis Vilniuje ir Naugarduke.
Liudas Glemža
