Turgavietė ir turgus

Turgus, turgavietė – vieša reguliarių mainų vieta. Pasak ekonomikos istorikų, būtent čia gimdavo ir pradėdavo plėtotis rinka. Jos ateitis visada priklausė nuo turgaus gyvybingumo, o pastarasis – nuo turgumi besinaudojusios bendruomenės (ji nebūtinai buvo sėsli) vartojimo galimybių. Ankstyvoji turgaviečių istorija – paini, nes jos steigdavosi spontaniškai ten, kur žmonės matydavo patogias galimybes keistis turimais produktais. Tačiau turgavietės nusistovėjimas vienoje vietoje niekada nebuvo atsitiktinis. Jį lemdavo dvi svarbiausios aplinkybės: turgavietės rasdavosi mainų kelių susikirtimo ir turto susikaupimo vietose.

Viduramžiais, kai keliai buvo prasti, duokles surinkinėjusių kunigaikščių valdžia dažnai keitėsi, o žmonių bendruomenės buvo neskaitlingos, turgaviečių tinklas negalėjo būti tankus, o mainai jose – gyvi. Todėl į klausimą, kada Lietuvoje atsirado turgus, neįmanoma tiksliai atsakyti. Žmonės visais laikais keitėsi gaminamais produktais. Šalia bendruomenėms svarbesnių gyvenimo centrų (pilių, šventyklų, svarbių kelių sankryžų, brastų ir pan.) galėjo atsirasti ir pastovios mainų vietos. Nežinome, koks buvo tokių vietų bendrinis pavadinimas. Lietuvoje slavų bendrakalbės žodis turgus (torg, торг) joms prilipo ne vėliau kaip XIV a. pabaigoje. Iki XVI a. šis žodis pamažu įgijo kitokią prasmę.

Turgus – svarbiausias miesto atributas

XIII–XIV a. mainų vietomis turėjo būti pilių papiliai, kuriuose gyveno negausūs amatininkai. Čia turėjo veikti ir kunigaikščio agentai, užsakinėję amatininkų produkciją ir paslaugas, už kurias buvo apmokama turtu, sukauptu pilies aruoduose ir saugyklose. Geras pilies ir turgavietės santykių pavyzdys – Vilnius. XIV amžiuje jo papilio teritorijoje, kur kirtosi keliai, vedę į pilį iš Trakų, Rūdninkų, Medininkų ir Rokantiškių (maždaug Šv. Jonų bažnyčios vietoje), susiklostė ankstyvoji Vilniaus turgavietė. To paties amžiaus pabaigoje išsiplėtus rusėnų (į rytus link Užupio, dabar Pilies g. rytiniame gale) ir vokiečių (dabartinė Vokiečių g.) kvartalams, turgavietė pasistūmėjo į dabartinės Rotušės aikštės vietą. Taigi mainų vietą lėmė augančios bendruomenės poreikiai.

Lietuvos krikštas padėties nepakeitė. Tiesa, 1387 m. valdovai pradėjo miestams dalinti savivaldos privilegijas, buvo numatytas naujas iš turgaus gaunamų pajamų perskirstymo mechanizmas: dalis pajamų atiteko miestui. Turgaus istorijai reikšmingesnis buvo nuo XV a. vid. prasidėjęs taikos ir ekonomikos pakilimo laikotarpis. 

“

Užuominas XV a. šaltiniuose apie miestą ar miestelį istorikai vienareikšmiškai suvokia kaip liudijimus, jog tose vietose buvo ir turgūs.

Augo miestai ir miesteliai, tankėjo jų tinklas. Užuominas XV a. šaltiniuose apie miestą ar miestelį istorikai vienareikšmiškai suvokia kaip liudijimus, jog tose vietose buvo ir turgūs. Atrodo, kad visais atvejais, kai kaimo vietovėse buvo steigiamos bažnyčios, šalia jų atsirasdavo galimybės teisiškai ar spontaniškai kurtis turgavietėms. Pasak istorikų, iki XV a. pab. dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje buvo apie 80 miestų ir miestelių, turėjusių turgavietes. Didesniuose miestuose jų buvo po kelias. Taip dar XIV a. Vilniuje rusėnų ir vokiečių kvartalų sandūroje nusistovėjusi turgavietė XV a. tapo pagrindine turgaus aikšte. Pirmaisiais XVI a. metais čia jau stovėjo Rotušė. Kiek galima spėti iš užuominų šaltiniuose, aikštės forma ilgai nebuvo taisyklinga, nes miestas turėjo spontaniškai sodybomis užstatytos teritorijos pavidalą. Tik XVI a. vid. aikštės perimetras tapo taisyklingas, o jį riboję namai – išrikiuoti linijomis. Per tą laiką, kol tvarkėsi centrinė turgaus aikštė, šalia jos įsikūrė dar kelios – arklių (į pietus nuo Rotušės), žuvų (šalia Šv. Praskovijos cerkvės, į šiaurę nuo Rotušės aikštės), galvijų turgus (už miesto sienos, šalia Rūdninkų vartų) bei turgus Lukiškių priemiestyje.

Valdovo pastangos pažaboti chaotišką prekybą

Valdovas visą laiką stengėsi suvaldyti turgaviečių kūrimąsi. Šias pastangas iliustruoja XVI a. valdovo kanceliarijos išduotų miestelių steigimo privilegijų srautas. Manoma, kad miestelio steigimo privilegija faktiškai numatė ir turgaus atsiradimo galimybę, net jei privilegijoje tai nebuvo atskirai išskirta. Teisine prasme toks turgus nebuvo teisėtas, bet savo žemėje miestelio savininkas buvo sunkiai kontroliuojamas ir niekas negalėjo jam sutrukdyti jau veikusio turgaus įteisinti, iš valdovo išsirūpinus specialią privilegiją.

“

Privačių miestelių steigimo privilegijų tonas per XVI a. I p. vis griežtėjo.

Privačių miestelių steigimo privilegijų tonas per XVI a. I p. vis griežtėjo. Jei amžiaus pradžioje tokioje privilegijoje turgaus klausimas galėjo būti detaliau neaptartas, tai vėliau dažniausiai nurodomos jo funkcionavimo sąlygos: turgaus dienos per savaitę, teisė šalia savaitinio turgaus rengti prekymečius (muges), apsauginė turgaus zona (draudimas kitiems savininkams tam tikru atstumu nuo įsteigto turgaus kurti kitą), valdovo pasiliktos išlygos, nurodančios, kad turgaus teisė suteikiama, jei tai nepakenks jau veikiantiems turgums. Dėl pastarosios išlygos duotą privilegiją galėjo apskųsti tretieji asmenys, o valdovas – atšaukti. Esminė turgaviečių tinklo reguliavimo problema buvo ne jų tinklo tankėjimas, o geografiškai artimų turgų veikla tomis pačiomis dienomis. Valdovo interesus turėjusios ginti tarnybos čia nedaug ką nuveikė. Tai liudija ir Žygimanto Senojo potvarkis visos Voluinės turgų savininkams prisiderinti prie jų žemėje nuosavą miestų ir miestelių tinklą turėjusio kunigaikščio Ostrogiškio turgaviečių veiklos grafiko. Atiduodamas iniciatyvą į favorito rankas, valdovas dar labiau skatino nekontroliuojamą turgaviečių veiklą.

Žvilgsnis į XVI a. turgavietę

XVI a. I p. kasdienis turgaus gyvenimas menkai žinomas. Jis sutraukdavo valstiečius ir bajorus, todėl nėra pagrindo manyti, kad prekiauta tik vietinėmis žemės ūkio prekėmis, nors pastarosios vyravo. Tokią padėtį diktuoja ne tik natūrali logika, kad turguje vyravo vietos gamintojai su vietos prekėmis, bet ir istorikams žinomi paskirų turgaviečių nuostatai, kuriuose reglamentuoti turgaus mokesčiai (turgapinigiai) nuo biralų (javų ir druskos) bei galvijų. Atsitiktinis 1551 m. vietos klebonijai priklausiusio Pasvalio turgaus pajamų registras liudija, kad turgadieniai vykdavo reguliariai (šiuo atveju – ketvirtadieniais). Ne visi mažų miestelių turgadieniai pasisekdavo. Aktyviausia prekyba vykdavo sausio – vasario mėnesiais, o nuo kovo iki birželio prekyba beveik sustodavo, antroje metų pusėje atsigaudavo, bet nebūdavo labai guvi. Po vieno ar dviejų sėkmingų turgadienių sekdavo nesėkmingas. Tai liudija, kad rinka buvo menkai išplėtota: paklausa – lengvai patenkinama, pirkėjai – nelabai mokūs, o turgūs – beveik nespecializuoti.

Miestelių ir turgaus veiklos reglamentavimas prisidėjo prie turgaviečių tinklo ir jose vykusios prekybos stabilizavimo. XVI amžiaus vid. miestelių planą pertvarkant pagal valakų nuostatus, daug kur turgaviečių forma tapo taisyklinga. Tuo pat metu turgavietės perimetre išsidėstė svarbiausi miestelio pastatai: vaito ir suolininkų namai, smuklės, amatininkų dirbtuvės, bažnyčia. Dominuojančią turgaviečių padėtį iki šiol pastebime daugumoje senųjų Lietuvos miestelių.

Eugenijus Saviščevas

A. Miškinis, Miestų ir miestelių raida nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio, Lietuvos architektūros istorija, t. 1, Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio, Vilnius, 1987, p. 56–67; E. Saviščevas, XVI a. vidurio Lietuvos miestelio rinka: Pasvalys 1551 metais, Kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija, (Acta humanitarica universitatis Saulensis, Mokslo darbai, t. 9), Šiauliai, 2009, p. 255–264.